Gyventi verta, nes filosofija yra gyvenimo menas
Senojo Testamento Išminties knygoje yra nuostabus sakinys:
„Geriau tai, ką akimis matai, negu tai, ką troškimu apčiuopi” (Mokytojo 6,9)
Sunkiais laikais tai buvo mano burtažodis. Kai trūko pinigų, kai vaikai buvo maži ir buvo neįmanoma tobulintis profesijos srityje, prisiminus šį sakinį visada atsiverdavo kokia nors galimybė. Ir ta galimybė kažkaip netikėtai pasirodydavo esanti čia pat.
Tą pačią mintį visai neseniai aptikau romėnų filosofo Senekos laiškuose Lucilijui: „Savo troškimo negalima nukelti kažkur toli, -patariajis. – Išeitį turime rasti artimoje aplinkoje, nes troškimo neįmanoma įkalinti”. Kai iškyla problemų, Seneka siūlo keisti požiūrį. Jei susitelksime tik ties tuo, kas neįmanoma ar sunku, netrukus patirsime lemtingą jausmą, jog mums yra per daug nepasiekiamų dalykų, o kitiems vis dėlto geriau. Tokios mintys mus žudo. Ten, kur jos veši, netrukus ima karaliauti neviltis, nepasitenkinimas ir pavydas.
Seneka moko apsisaugoti nuo šių žudikiškų minčių: reikia sutelkti dėmesį į artimiausią aplinką ir ištyrinėti, kokios galimybės čia atsiveria. Jis sako: „Ir artimoje aplinkoje gali būti tai, kas padės įgyvendinti mūsų viltis”. Seneka, kaip tikras filosofas, mąsto praktiškai ir pateikia receptą, kaip ramiau į viską reaguoti: 1. Reikia prisitaikyti prie situacijos. 2. Reikia kuo mažiau dėl to aimanuoti. 3. Reikia pasinaudoti visais šioje situacijoje esančiais teigiamais dalykais. Tai pasakytina apie įvairias problemas. Pavyzdžiui, žmogus nori statytis namą, bet sklypas juokingai mažas. Ką daryti?
Filosofo atsakymas: „Tinkamai paskirsčius mažyčius sklypus, ne vieną kartą buvo atrasta vietos įvairiausios paskirties dalykams”. Kitaip tariant: erdvės visada yra, tik reikia ją atrasti.
Gyventi verta, nes yra sendaikčių turgūs ir krautuvės
Vadinamieji „blusų turgūs” ir sendaikčių krautuvės yra visuomeninės savęs pažinimo vietos. Toks savęs pažinimas maskuojamas nekaltu laisvalaikio leidimu ir čia patiriamais malonumais. Tarsi šiaip sau, savo malonumui, ramiai vaikštoma tarp prekystalių, bet įdėmus žvilgsnis apžvelgia spalvingą išdėliotų daiktų netvarką ir intensyviai ieško to „kažko”.
Žmogus net pats negalėtų pasakyti, kas turėtų būti tas „kažkas”, bet akys ir sąmonė akylai stebi prekes ir akimirksniu gali nuspręsti, kas patinka ir kas ne. Tuomet ateina lemiama akimirką: kaip toje pasakoje, kiekvienas mūsų pageidaujamas objektas nuveda mus prie trijų vartų- pasirinkimo galimybių- ir reikia apsispręsti, pro kuriuos vartus eisime.
Pirmieji vartai yra laisvė: šito šlamšto man tikrai nereikia. Kokia laimė, kad tokių daiktų neturiu savo namuose! Aš atsikračiau panašaus laužo ir tai tikrai nepakartojamas, nuostabus jausmas! Įėjęs pro laisvės vartus, gali laimingas grįžti namo tuščiomis rankomis. Pasivaikščioti po turgų vis tiek buvo verta.
Antrieji – pagundos vartai: kiekvienas į akį kritęs ir iš pirmo žvilgsnio patikęs daiktas kaip reikiant išbando mano atsparumą gundymui. Naujas troškimų objektas labai vilioja, bet ar tai bus geriausias pasirinkimas? Kiek ilgai jis žavės? Svarstai visus už ir prieš, protas intensyviai dirba ir sprendžia klausimą: ko aš iš tikrųjų noriu? Nepavojingoje sendaikčių turgaus aplinkoje verta pasipraktikuoti, kaip spręsti tokius klausimus ir kaip apskritai ieškoti sprendimų. „Rimtais atvejais” iš to galima turėti naudos.
Virš trečiųjų vartų parašyta: „Ilgesys”. Įžengęs per šiuos vartus pasitiki atradėjo laime. Žmogus eina į „blusų turgų” ir staiga suvokia: kažkur čia yra tai, ko ieškau visą savo gyvenimą, kas bus artima mano sielai, su kuo iš karto pajusiu ryšį. Tas kažkas bus susijęs su mano gyvenimo istorija, taps neatskiriama mano dalis ir padarys mano namus ypatingus. Tai pažadins mane naujam gyvenimui. Tai reikia čiupti, nes vien dėl to verta vaikštinėti po „blusų turgų”.
Gyventi verta, nes ugnis kalba
Tai vienas labiausiai jaudinančių pastarųjų metų atradimų: šviesos energija ne vien jėga. Ji turi savyje informacijos. Šviesa sklinda ne paprastai, o labai mažomis, pulsuojančiomis porcijomis. Neįtikėtiname kiekyje šviesos, kurią nuolat skleidžia mūsų saulė, yra be galo daug informacijos.
Ši informacija, drauge su daugeliu kitų faktorių, buvo būtina atsirasti gyvybei. Mūsų kūno ląstelės priima šviesą, gali ją kaupti, šviesa padeda joms bendrauti tarpusavyje. Ši šviesa visada turi savyje informacijos, kuri net gali turėti lemiamos reikšmės mūsų sveikatai. Jei procesai sutrinka, gali, pavyzdžiui, išsivystyti vėžys.
Tai nepaprastai sudėtinga materija, bet pagrindinė mintis visiškai paprasta. Ji išsakoma Biblijoje, kai kalbama apie didžiąją Pradžią. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Pradžioje buvo Žodis” (Jn 1,1). Logos, logika arba, kitaip tariant, informacija. Pradžios knygoje yra pirmasis Dievo žodis: Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa” (Pr 1,3).
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi