Gyventi verta, nes kiekviena diena atneša ką nors nauja
Dauguma žmonių teikia pirmenybę viešbučiui su baseinu, bet apsigyvenę tik nedaugelis tuo baseinu naudojasi. Čia svarbiausia jausmas, jog galėtum juo pasinaudoti. Žmogui svarbu matyti galimybes, nebūti suvaržytam, per gyvenimą keliauti ne bėgiais, o laisvais keliais.
Vis dėlto bėgant gyvenimui galimybės mažėja. Sulaukus 20 metų paaiškėja, jog negalite tapti sporto žvaigžde, jei iki šiol atkakliai nėjote tuo keliu. Kai sukanka 40, paaiškėja, kokio karjeros laiptelio firmoje jums jau nelemta pasiekti.
Suvokti gyvenimo nustatomas ribas tikrai skausminga.
Vis dėlto jums daugėja galimybių kitose srityse. Ar dar atsimenate tą jausmą, kai, sulaukę 18 metų, galėjote kine žiūrėti bet kokį filmą?
Vadinasi, tereikia prisiminti, jog apsistojote viešbutyje, kuriame yra baseinas. Taip, teisingai, pagalvosite su palengvėjimu, dar yra galimybių, kurių iki šiol neišnaudojau!
Gyventi verta, nes ne pakuotė svarbiausia
Albertas Einšteinas nekreipė dėmesio į išorinius dalykus, ypač į drabužius, ir visai nesistengė būti elegantiškas. Kai žmona jam primindavo, jog jis turėtų labiau rūpintis savo išvaizda ir tvarkingai apsirengti vakarienei pas draugus, jis atsakydavo: „O kam, juk ten visi mane pažįsta”.
Kai mokslininkui buvo pasakyta, kad vykdamas į pirmą didelę tarptautinę konferenciją jis turėtų padoriau apsirengti, jis atsakė: „O kam, juk ten niekas manęs nepažįsta”.
Užuot vilkėjęs kostiumą, jis mėgo patogius nertinius ir per kelius išsiduobusias kelnes. Einšteinas niekuomet nemūvėjo kojinių. Net ir tada, kai prezidentas Ruzveltas pakvietė jį į Baltuosius rūmus, jis nesimovė kojinių, nes manė jau pasiekęs tokį amžių, „kai, kieno nors liepiamas apsimauti puskojines, aš neprivalau to daryti”.
Jo „firminis ženklas”, susivėlę „išprotėjusio profesoriaus” karčiai, užaugo tik dėl to, kad jam tiesiog nesinorėjo eiti pas kirpėją ir plaukus jam kirpdavo jo trumparegė žmona Elzė.
Einšteino manymu, „maišelis negali būti vertingesnis už jame supakuotą mėsą”. Savo nuomonės jis nepakeitė. Nenorėjo būti kilmingos draugijos „stalo puošmena” ir visai neketino puoštis. „Aš visada rengiuosi aplaidžiai, net ir per iškilmingiausius kviestinius pietus”.
Profesorius atrado reliatyvumo teoriją ir labai nuoširdžiai prisipažino: „Nusižengiant geram tonui, galima susikurti stebuklingą ramybę”.
Kuo mažiau esi matomas, tuo mažesnis spaudimas! Užtat turi pakankamai laisvės būti savimi ir nekreipti dėmesio į išorinius dalykus. Tai savimi pasitikinčio, kuklaus žmogaus reliatyvumo teorija, kuri žavi savo amžinumu.
Gyventi verta, nes prerijų šunys mėgsta žoles
Pažvelkite į dangaus paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į daržines krauna, bet dangiškasis Tėvas juos išmaitina. Taip Jėzus kalbėjo savo mokiniams. Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti: nesusikurkite per daug rūpesčių.
Suprantama, jis teisus, bet iš jo kalbos atrodo, jog paukščiai ir žvėrys niekuo nesirūpina, smagiai leidžia savo dienas. Taip nėra, ir Jėzus nenorėjo to pasakyti.
Neseniai buvo nustatyta, jog Australijos dingai pavasarį iki šaknų nugraužia pievą. Tai visai nereiškia, jog jie ima ėsti vien žolę. Vėliau, kai ateina vasarą, „nušienautoje” pievoje užauga labai skanūs augalai, kurie nepajėgtų prasiveržti pro kitas aukštas žoles. Argi tai ne toliaregiškas tikslo siekimas? Tiesiog savotiškas ūkininkavimas.
Žodžiai „nesusikurkite per daug rūpesčių” visai nereiškia, jog reikia ištiesti kojas ir gyventi kitų sąskaita. Jėzus būtų galėjęs ir taip pasakyti: „Pažvelkite į Australijos dingus. Jie neleidžia, kad juos užgraužtų rūpesčiai, bet džiaugiasi gardžiomis žolėmis, kuriomis patys laiku pasirūpino”.
Nepraeina nė viena diena, kad kas nors iš pažįstamų nepadarytų klaidos. Aišku, ir patys klystame. Vis dėlto dažniausiai kitų klaidas pastebime greičiau nei savąsias. Tuomet pradedame jaudintis dėl mažų ir didelių greta gyvenančių mielų žmonių nuodėmių ir imame svarstyti, ką jie padarė neteisingai, kaip jie turėjo pasielgti, ką būtume darę jų vietoje. Gal ne visada apie tai atvirai kalbame, bet slapta noriai reiškiame priekaištus kitiems dėl jų klaidų. Gal nuo to mums palengvėja, galime pasijusti šiek tiek geresni. Vis dėlto ilgainiui tai kenkia tarpusavio santykiams. Jei visą laiką matome tik žmonių klaidas, anksčiau ar vėliau tuos žmones prarandame. Ką gi daryti? Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, aštrus, mažiausią klaidelę žaibiškai pastebintis žvilgsnis yra tam tikras regos sutrikimas, tiksliau tariant – ypatinga trumparegystės forma. Jei žmogaus akys mato tik klaidas, joms būtinai reikia pagalbos: meilės akinių. Tokie akiniai padės nepastebėti trūkumų bei ydų ir atskleis tik gerąją žmogaus pusę. Tuomet atrasime daug gražių ir meilės vertų dalykų ir visai nebesinorės gaišti laiko ieškant klaidų. Tiesiog nebus verta to daryti!
Gyventi verta, nes Mėnulis priklauso mums visiems
Mėnulyje turiu sklypą. Jo plotas septyni milijonai kvadratinių metrų, Gasendžio kraterio papėdėje su vaizdu į Drėgmės jūrą, mare humorum.
Pirkau jį iš vieno Amerikos pokštininko už 20 dolerių. San Francisko kadastro dokumentuose jis įsiregistravo kaip Mėnulio ir visų planetų, išskyrus Žemę, savininkas. Šelmio pokštas. Jis neturi jokio teisinio pagrindo, nes Mėnulis, kaip ir visi dangaus kūnai, nepriklauso niekam.
Ir vis dėlto nuo to laiko, kai įsigijau šį juokingą nuosavybės dokumentą, kuris patvirtina, jog man priklauso priekinė, iš Žemės matoma Menulio dalis, į šį šviesulį žvelgiu kitomis akimis. Per pilnatį džiaugiuosi, kad mano sklypą dabar apšviečia Saulė.
Argi tai ne beprotiška? Kas apskritai yra sklypas? Iš tikrųjų nei Mėnulyje, nei Žemėje niekam niekas nepriklauso. Biblijoje rašoma, jog „žemė priklauso Viešpačiui”. Žemės gabalėlis tėra idėja, sutartis tarp žmonių, kuri vienus nuskurdina, kitus praturtina.
Nei Žemė, nei Mėnulis, nei visata nėra mūsų nuosavybė, su kuria galėtume elgtis kaip tinkami. Jei apskritai ir egzistuoja savininkas, tai jis tas, kuris visa tai sukūrė. Tuomet mes taip pat neatskiriama kūrinijos dalis ir kitomis akimis žvelgiame į pasaulį.
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi