Gyventi verta, nes kiekviena diena atneša ką nors nauja

Gyventi verta, nes kiekviena diena atneša ką nors nauja

Dauguma žmonių teikia pirmenybę viešbučiui su baseinu, bet apsigyvenę tik nedaugelis tuo basei­nu naudojasi. Čia svarbiausia jausmas, jog galė­tum juo pasinaudoti. Žmogui svarbu matyti gali­mybes, nebūti suvaržytam, per gyvenimą ke­liauti ne bėgiais, o laisvais keliais.

Vis dėlto bėgant gyvenimui galimybės mažė­ja. Sulaukus 20 metų paaiškėja, jog negalite tap­ti sporto žvaigžde, jei iki šiol atkakliai nėjote tuo keliu. Kai sukanka 40, paaiškėja, kokio kar­jeros laiptelio firmoje jums jau nelemta pasiekti.

Suvokti gyvenimo nustatomas ribas tikrai skausminga.

Vis dėlto jums daugėja galimybių kitose sri­tyse. Ar dar atsimenate tą jausmą, kai, sulaukę 18 metų, galėjote kine žiūrėti bet kokį filmą?

Vadinasi, tereikia prisiminti, jog apsistojote viešbutyje, kuriame yra baseinas. Taip, teisingai, pagalvosite su palengvėjimu, dar yra galimybių, kurių iki šiol neišnaudojau!

Gyventi verta, nes ne pakuotė svarbiausia

Albertas Einšteinas nekreipė dėmesio į išorinius dalykus, ypač į drabužius, ir visai nesistengė būti elegantiškas. Kai žmona jam primindavo, jog jis turėtų labiau rūpintis savo išvaizda ir tvarkingai apsirengti vakarienei pas draugus, jis atsakyda­vo: „O kam, juk ten visi mane pažįsta”.

Kai mokslininkui buvo pasakyta, kad vykda­mas į pirmą didelę tarptautinę konferenciją jis turėtų padoriau apsirengti, jis atsakė: „O kam, juk ten niekas manęs nepažįsta”.

Užuot vilkėjęs kostiumą, jis mėgo patogius nertinius ir per kelius išsiduobusias kelnes. Einš­teinas niekuomet nemūvėjo kojinių. Net ir tada, kai prezidentas Ruzveltas pakvietė jį į Baltuo­sius rūmus, jis nesimovė kojinių, nes manė jau pasiekęs tokį amžių, „kai, kieno nors liepiamas apsimauti puskojines, aš neprivalau to daryti”.

Jo „firminis ženklas”, susivėlę „išprotėjusio profesoriaus” karčiai, užaugo tik dėl to, kad jam tiesiog nesinorėjo eiti pas kirpėją ir plaukus jam kirpdavo jo trumparegė žmona Elzė.

Einšteino manymu, „maišelis negali būti ver­tingesnis už jame supakuotą mėsą”. Savo nuomo­nės jis nepakeitė. Nenorėjo būti kilmingos drau­gijos „stalo puošmena” ir visai neketino puoštis. „Aš visada rengiuosi aplaidžiai, net ir per iškil­mingiausius kviestinius pietus”.

Profesorius atrado reliatyvumo teoriją ir labai nuoširdžiai prisipažino: „Nusižengiant geram tonui, galima susikurti stebuklingą ramybę”.

Kuo mažiau esi matomas, tuo mažesnis spau­dimas! Užtat turi pakankamai laisvės būti savimi ir nekreipti dėmesio į išorinius dalykus. Tai savi­mi pasitikinčio, kuklaus žmogaus reliatyvumo teorija, kuri žavi savo amžinumu.

Gyventi verta, nes prerijų šunys mėgsta žoles

Pažvelkite į dangaus paukščius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į daržines krauna, bet dangiškasis Tė­vas juos išmaitina. Taip Jėzus kalbėjo savo moki­niams. Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti: nesusi­kurkite per daug rūpesčių.

Suprantama, jis teisus, bet iš jo kalbos atrodo, jog paukščiai ir žvėrys niekuo nesirūpina, sma­giai leidžia savo dienas. Taip nėra, ir Jėzus neno­rėjo to pasakyti.

Neseniai buvo nustatyta, jog Australijos din­gai pavasarį iki šaknų nugraužia pievą. Tai visai nereiškia, jog jie ima ėsti vien žolę. Vėliau, kai at­eina vasarą, „nušienautoje” pievoje užauga labai skanūs augalai, kurie nepajėgtų prasiveržti pro kitas aukštas žoles. Argi tai ne toliaregiškas tikslo siekimas? Tiesiog savotiškas ūkininkavimas.

Žodžiai „nesusikurkite per daug rūpesčių” vi­sai nereiškia, jog reikia ištiesti kojas ir gyventi kitų sąskaita. Jėzus būtų galėjęs ir taip pasakyti: „Pažvelkite į Australijos dingus. Jie neleidžia, kad juos užgraužtų rūpesčiai, bet džiaugiasi gardžio­mis žolėmis, kuriomis patys laiku pasirūpino”.

Nepraeina nė viena diena, kad kas nors iš pažįs­tamų nepadarytų klaidos. Aišku, ir patys klys­tame. Vis dėlto dažniausiai kitų klaidas pastebi­me greičiau nei savąsias. Tuomet pradedame jaudintis dėl mažų ir didelių greta gyvenančių mielų žmonių nuodėmių ir imame svarstyti, ką jie padarė neteisingai, kaip jie turėjo pasielgti, ką būtume darę jų vietoje. Gal ne visada apie tai atvirai kalbame, bet slapta noriai reiškiame priekaištus kitiems dėl jų klaidų. Gal nuo to mums palengvėja, galime pasijusti šiek tiek geresni. Vis dėlto ilgainiui tai kenkia tarpusavio santykiams. Jei visą laiką matome tik žmonių klaidas, anksčiau ar vėliau tuos žmones praran­dame. Ką gi daryti? Kad ir kaip juokingai tai skambėtų, aštrus, mažiausią klaidelę žaibiškai pastebintis žvilgsnis yra tam tikras regos sutri­kimas, tiksliau tariant – ypatinga trumparegys­tės forma. Jei žmogaus akys mato tik klaidas, joms būtinai reikia pagalbos: meilės akinių. To­kie akiniai padės nepastebėti trūkumų bei ydų ir atskleis tik gerąją žmogaus pusę. Tuomet atra­sime daug gražių ir meilės vertų dalykų ir visai nebesinorės gaišti laiko ieškant klaidų. Tiesiog nebus verta to daryti!

Gyventi verta, nes Mėnulis priklauso mums visiems

Mėnulyje turiu sklypą. Jo plotas septyni milijonai kvadratinių metrų, Gasendžio kraterio papėdėje su vaizdu į Drėgmės jūrą, mare humorum.

Pirkau jį iš vieno Amerikos pokštininko už 20 dolerių. San Francisko kadastro dokumentuose jis įsiregistravo kaip Mėnulio ir visų planetų, iš­skyrus Žemę, savininkas. Šelmio pokštas. Jis ne­turi jokio teisinio pagrindo, nes Mėnulis, kaip ir visi dangaus kūnai, nepriklauso niekam.

Ir vis dėlto nuo to laiko, kai įsigijau šį juokingą nuosavybės dokumentą, kuris patvirtina, jog man priklauso priekinė, iš Žemės matoma Me­nulio dalis, į šį šviesulį žvelgiu kitomis akimis. Per pilnatį džiaugiuosi, kad mano sklypą dabar apšviečia Saulė.

Argi tai ne beprotiška? Kas apskritai yra skly­pas? Iš tikrųjų nei Mėnulyje, nei Žemėje niekam niekas nepriklauso. Biblijoje rašoma, jog „žemė priklauso Viešpačiui”. Žemės gabalėlis tėra idėja, sutartis tarp žmonių, kuri vienus nuskurdina, ki­tus praturtina.

Nei Žemė, nei Mėnulis, nei visata nėra mūsų nuosavybė, su kuria galėtume elgtis kaip tinkami. Jei apskritai ir egzistuoja savininkas, tai jis tas, kuris visa tai sukūrė. Tuomet mes taip pat neatskiriama kūrinijos dalis ir kitomis akimis žvelgiame į pasaulį.

Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi