Gyventi verta, nes meilė daro mus pažeidžiamus
Daug svajojama apie didelę meilę, apie dviejų žmonių laimę ir visišką harmoniją, kuri, deja, retai pasitaiko. Svajotojai pirmiausia turi prisiminti vieną išmintingą dalyką: meilės nebūna be sužeidimo.
Antikos dievas Amūras darbavosi strėlėmis ir lanku. Daugelis mano, jog taip buvo dėl to, kad meilė kiekvieną paliečia asmeniškai. Vis dėlto čia glūdi ir gilesnė prasmė: kai du žmonės pamilsta vienas kitą, abu juntamai sužeidžiami bent viename taške. Mylintis kažką aukoja – savo apsaugą. Jis nuoširdžiai atsiveria kitam. Tai meilės paradoksas: kuo stipriau mylime, tuo labiau meilė mus silpnina. Meilei reikia šios atviros vietos, kad galėtų srūti. Lieka žaizda, kuri niekados visiškai neužsitrauks.
Ir vis dėlto ta žaizda daro įmanomą mūsų naują, bendrą gyvenimą. Kartu abu sužeistieji yrastiprūs ir gali daryti stebuklus.
Tiems, kurie myli vienas kitą, nėra nerizikingų kelių. Meilė – didžiausia dovana, kuri brangiai kainuoja, ir nėra nieko gražesnio, kaip sumokėti deramą kainą.
Gyventi verta, nes būna ir kitokių daiktų – kairiarankiams
Namų ūkyje maždaug 10 tūkst. daiktų. Tai daugybė praktiškų daiktų, kurie palengvina mums gyvenimą. Bet pabandykite leisti ten pašeimininkauti kairiarankiui ir pamatysite, jog daugybe naudingų įrankių ir prietaisų virsta „velnio mašinomis”, kurios jam apkartina gyvenimą. Matuojamojo indo vidinėje pusėje pažymėtas padalas matys tik dešiniarankis. Sagės užsegimas bus priešingoje pusėje. Žirklių rankenos bus netinkamos formos ir nuo jų skaudės rankas.
Labai keista, kad maždaug 10 procentų visų gyventojų sudarantys kairiarankiai niekados nepareiškė kolektyvinio protesto prieš „dešinės tironiją”. Jie prisitaikė prie -jų požiūriu – „atvirkštinio” pasaulio ir kantriai ieško taip sukonstruotų kompiuterio pelių, laidynių, žirklių gyvatvorei karpyti ir samčių, kad jais galėtų naudotis ir kairiarankiai. Blogiausiu atveju jie kitaip įtempia gitaros stygas arba kita kryptimi neria vąšeliu.
Kadangi kairiarankiams visą laiką tenka ieškoti naujų idėjų, dauguma jų labai kūrybingi. Dailininkai Albrechtas Diureris, Leonardas da Vinčis ir Polis Klė buvo kairiarankiai. Prie šios kompanijos priklauso muzikai Polas Makartnis, Džimis Hendriksas, Bobas Dilanas, taip pat Liudvigas van Bethovenas ir Sergejus Prokofjevas. Šį sąrašą tęsia aktoriai Čarlis Čaplinas, Robertas De Niro, Vupi Goldberg, Goldė Hon, Merilina Monro, Robertas Redfordas ir Džulija Roberts. Nedera pamiršti ir kitų didžiųjų žmonių, pavyzdžiui, Frydricho Nyčės, Alberto Šveicerio ir Alberto Einšteino. Jeigu jūs, kaip ir mes, Mariona ir Werneris Tiki Kūstenmacheriai, esate kairiarankiai, šios pavardės jums seniai žinomos.
Gyventi verta, nes yra anekdotai
Yra daugybė anekdotų apie dangų ir pragarą, o vienas man ypač patinka: danguje prancūzai yra virėjai, italai – meilužiai, vokiečiai tvarko ūkį, šveicarai valdo, anglai dirba policininkais, o amerikiečiai kuria apie tai filmus.
O kaip yra pragare? Ten virėjai yra anglai, šveicarai – meilužiai, italai tvarko ūkį, prancūzai valdo, vokiečiai dirba policininkais, o amerikiečiai kuria apie tai filmus. Šiame anekdote yra teisybės, nes, mano manymu, dangus ir pragaras yra panašūs, juose tie patys žmonės. Mumyse slypi ir dangus, ir pragaras. Viskas priklauso nuo to, ką su mumis daro, kur mus panaudoja. Valgis, meilė, pinigai, politika, saugumas ar filmas – viskas gali būti dangiškai nuostabu ir pragariškai nedora.
Ko gero, galiausiai bus taip, kaip kadaise įsivaizdavo Martinas Liuteris: štai sėdžiu aš danguje, o šalia manęs sėdi tas, kuriam šis dangus yra tikras pragaras.
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi