Gyventi verta, nes mūsų norai gali išsipildyti
Prieš 3000 metų Rytuose gyveno vienas jaunuolis. Kartą naktį jis susapnavo, kad jam pasirodė Dievas ir tarė: „Tu gali pareikšti vieną norą. Ko tu norėtum?” Tokia akimirka buvo tikra likimo dovana. Stebuklinga galimybė! „Viskas yra galima, – sakė Dievas. – Ko tu nori? Išsirink ir tu tai gausi”. Jaunuolis ėmė svarstyti, ko jam geriausia prašyti: ilgo gyvenimo, sveikatos, grožio, laimės, šlovės, sėkmės, turtų, meilės?
Jaunuolis nepaprašė nei vieno iš šių dalykų. Kurį laiką pamąstęs, jis pasakė: „Tiesą sakant, aš dar nežinau, kas gyvenime svarbu. Aš apskritai nemoku atskirti blogųjų ir gerųjų gyvenimo dalykų, nežinau, pagal ką turėčiau orientuotis, daug kur nesuprantu savęs ir kitų. Todėl labiausiai norėčiau turėti išmintingą ir jautrią širdį”. Istorija pasakoja, jog Dievui labai patikęs šis noras ir jis jį įvykęs. Taip jaunuolis gavo viską, ko nebuvo prašęs: turtus, pagarbą ir ilgą gyvenimą. Tas jaunuolis buvo Izraelio karalaitis, kuris dvidešimties metų paveldėjo tėvo sostą. Istorija apie jį kalba kaip apie nepriklausomą ir išmintingą vyrą. Tai buvo karalius Saliamonas.
Gyventi verta, nes, gražindami savo aplinką, vis geriau jaučiamės
Prancūzų dizainerė Andrė Putman yra viena garsiausių interjero specialisčių pasaulyje. Ji labai talentinga: projektuoja automobilių salonų, biurų ir viešbučių interjerą, taip pat indus ir pieštukus. Gimusi Paryžiuje dizainerė savo intuityvų stilių sukūrė ne profesinio mokymosi įstaigose, o pritaikydama savo sugebėjimus, dirbo „tik draugams”. Ji atrado savo credo, kurį galima nusakyti vienu sakiniu: „Stilius – tai gebėjimas atrasti grožį paprastuose dalykuose”. Vadinasi, taip pat ir buityje kasdien naudojamų daiktų grožį. Andrė sako: „Šaukšto grožis tiesiog gniaužia kvapą”.
Kai Andrė Putman įrengia ir dekoruoja patalpas, tam nebūtinai reikia krūvos pinigų. Daug svarbiau „jausmas ir paslaptingas žinojimas, jog paprasti daiktai gali būti daug gražesni už labai brangius”. Jau vien paprastumas suteikia butui spindesio ir spalvų. Andrė Putman pataria santūriai elgtis su spalvomis: „Aš mėgstu spalvas, kai jų nėra per daug. Gyvenimas turi savo spalvų: draugus, gėles, daiktus. Vadinasi, interjerui jų reikia ne tiek jau daug”.
Bute žmogui svarbu jaustis jaukiai ir patogiai. Šį komforto poreikį galima ramiai tenkinti, bet nederėtų pamiršti ir kito svarbaus atsipalaidavimo elemento: „Žinoma, man malonu atsiremti į septynias pagalvėles, bet patogumai kūnui nėra svarbiausias dalykas. Pirmenybę teikiu dvasiniam komfortui, turiu galvoje erdvę, apšvietimą, kontrastingas medžiagas ir aiškias linijas. Niekados nesiekiu tiesioginio komforto, o ieškau to, kas padėtų atsipalaiduoti mano dvasiai”.
Gyventi verta, nes esame ne vieni
Mes, žmonės, gyvename persekiojami nemalonaus jausmo, jog esame vienintelės gyvos būtybės, kurios gali naikinti savo gentainius. Vis dėlto yra viena rūšis gyvūnų, kurie, lygiai kaip ir žmonės, yra agresyvūs ir linkę engti kitus gentainius.
Tai mūsų planetą nepaprastai gausiai apgyvenusios skruzdėlės. Jų Žemėje gyvena maždaug 50 trilijonų. Vadinasi, vienam žmogui tenka 10 milijonų šių vabzdžių. Tai beveik tikra skruzdėlių tauta. Visos kartu paimtos skruzdėlės sveria maždaug tiek, kiek žmonija.
Savo evoliucijos kelyje jos sukūrė tokią valstybę, kuri labai tiktų siaubo filmui: išskyrus karalienę ir kelis tranus, visos darbininkės ir kareiviai negali turėti palikuonių. Šie vabzdžiai genetiškai užprogramuoti aukotis bendrijai. Jos puola kitų bendrijų skruzdėles, marina jas badu, daugumą nužudo, o stipriausias priešų stovyklos seseris paverčia vergėmis.
Ar dėl to jas reikia laikyti piktomis? Kažin. Vis dėlto spėju, jog karas ir agresija siejasi su populiacijos dydžiu ir tai būdinga tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Tai, ką mes vadiname blogiu, slypi ne tik kiekviename žmoguje. Tam tikra blogio rūšis pirmiausia turi atsirasti bendruomenėje. Individui prireikia milžiniškų pastangų nepasiduoti šiam blogiui.
Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi