Kai atvykau į miestą vesti seminaro apie atkaklumą vadovo darbe, grupelė žmonių pakvietė mane pietų. Jie norėjo trumpai pristatyti žmones, su kuriais kitą dieną turėjau kalbėtis.
Aukštas, stambus, griausmingu balsu kalbantis Didysis Edas buvo ryškus grupės lyderis. Jis dirbo didelėje tarptautinėje organizacijoje, o jo darbas buvo lankyti tam tikrus skyrius ir filialus bei nustatyti atsakingų administratorių darbo ribas.
Jis man tarė: „Džo, iš tiesų laukiu rytdienos, nes manau, jog visiems naudinga paklausyti tokio atkaklaus vyruko kaip tu. Pagaliau jie supras, jog mano darbo stilius yra teisingas”. Tada jis mirktelėjo ir nusišypsojo.
Nusišypsojau ir aš. Žinojau, jog išaušusi diena bus kitokia, nei jis tikėjosi.
Taigi kitą dieną seminaro metu jis sėdėjo ramiai, prieš jo pabaigą pakilo ir netaręs nė žodžio išėjo.
Po trejų metų grįžau į tą patį miestą pravesti dar vieno seminaro panašiai žmonių grupei. Ten buvo ir Didysis Edas. Apie dešimtą valandą jis staiga atsistojo ir garsiai paklausė: „Džo, ar galėčiau šiems žmonėms kai ką pasakyti?”
Nusišypsojau ir tariau: „Taip, žinoma. Toks didelis žmogus, kaip Jūs, Edai, gali sakyti ką nori”.
Ir Edas kalbėjo: „Čia visi mane pažįsta ir žino, kas man buvo atsitikę. Tačiau vis dėlto norėčiau pasidalyti su jumis patirtimi. Džo, manau, jog sulaukęs kalbos pabaigos ją įvertinsit teigiamai”.
„Jūs sakėte, jog norėdami būti atkaklūs ir tvirti artimiausiems žmonėms visų pirma privalome pasakyti, kad juos mylime. Tai išgirdęs pamaniau, jog tai kažkokios sentimentalios nesąmonės. Nesupratau, ką tai gali turėti bendra su atkaklumu. Jūs aiškinote, jog kietumas panašus į odą, tvirtumas į granitą, o atkaklumas yra aiškus, atsparus, drausmingas ir nepajudinamas. Tačiau nesupratau, koks vaidmuo čia tenka meilei”.
„Tą vakarą sėdėjau svetainėje priešais žmoną, o galvoje vis sukosi jūsų ištarti žodžiai. Kiek reikia drąsos pasakyti žmonai, jog ją myliu? Ar tai iš viso įmanoma? Be to, jūs sakėte, jog prisipažinti reikia dienos šviesoje, ne miegamajame. Atsikosėjau ir jau norėjau kalbėti, bet tuojau pat nutilau. Žmona pažvelgė j mane ir paklausė, ką jai norėjau pasakyti, o aš suglumęs atsakiau: „Ne, nieko”. Staiga atsistojau, priėjau prie jos, nuo jos veido nervingai atitraukiau laikraštį ir pasakiau: „Alisa, aš tave myliu”. Ji apstulbo, o vėliau pravirko ir švelniai pasakė: „Edai, ir aš tave myliu, bet per 25 metus tu pirmą kartą tai pasakei štai taip”.
„Kalbėjome apie tai, jog meilė gali pašalinti visokią įtampą. Staiga nusprendžiau paskambinti vyriausiam sūnui į Niujorką. Mes retai kada gerai sutardavome. Išgirdęs jo balsą skubiai tariau: „Sūnau, galbūt pamanysi, jog esu neblaivus, bet tikrai taip nėra. Tiesiog pagalvojau, jog noriu paskambinti tau ir pasakyti, jog aš tave myliu”.
„Sūnus šiek tiek patylėjo, o po to tyliai pasakė: „Tėti, manau jog visada tai žinojau, tačiau kaip malonu tai išgirsti. Žinok, ir aš tave myliu”. Mes nuoširdžiai pasikalbėjome, o vėliau paskambinau ir jaunėliui sūnui į San Franciską. Mes buvome artimesni. Pasakęs jam tą patį, ką ir vyresniajam sūnui, su juo pakalbėjau kaip niekada puikiai”.
„Tą naktį gulėdamas lovoje mąsčiau ir supratau, jog tai, apie ką šnekėjote tos dienos seminare, visos tos „kvailystės” turėjo ir kitą, paslėptą prasmę. Ją suvokti galėjau tik pažinęs praktiškai, ką reiškia tvirta meilė”.
„Pradėjau skaityti knygas. Tikrai, Džo, daugybė didžių žmonių apie meilę yra pasakę daug ką. Tada supratau, jog meilė darbe ir šeimoje turi milžinišką praktinę prasmę”.
„Kai kurie iš čia esančių žino, kaip pasikeičiau. Daugiau klausiausi ir daugiau girdėjau, ką sako kiti. Žmoguje išmokau ieškoti jo stipriųjų pusių, neapsistodamas prie silpnybių. Pajutau, kaip malonu padėti kitiems išsiugdyti pasitikėjimą savimi. Tačiau galbūt svarbiausia buvo tai, kad ėmiau suprasti, jog yra puikus meilės ir pagarbos reiškimo būdas – tai tikėjimas žmogaus jėgomis siekiant mums abiem svarbių tikslų”.
„Džo, taip noriu pasakyti tau „dėkui”. Beje, jei kalbėtume apie praktinius dalykus, — tapau kompanijos Personalo skyriaus viceprezidentu ir mane vadina pagrindiniu vadovu. Na, gerai, dabar klausykitės šio vaikino!”
Joe Battenas
Ištrauka iš knygos: “Atgaiva sielai”