Jausmai keičiasi kas dieną – tai pasakiau vienai mergaitei, kuri beviltiškai verkė dėl nelaimingos meilės…
Nežinojau, kaip daugiau ją paguosti – ką besakyčiau, praradimo naktys visada sulaistytos ašaromis… Šiandien rytoj eini dėl jo iš proto, po mėnesio jau neapkenti, o paskui pamiršti – argi netaip kasdien baigiasi tūkstančiai pasižadėjimų mylėti amžinai?
Mergaitė manimi patikėjo, ir aš jai pasiūliau rašyti dienoraštį – kad pamatytų,jog širdyje pamažu mažėja skausmas, o į jo vietą braunasi įvairiaspalviai džiaugsmai. Čia taip kaip gamtoje: tik sulaukusi,kol pievoje ištirps sniegas, gali ten gulėti ir džiaugtis drugeliais…
Buvau ją pamiršusi. Ji manęs – ne. Po penkerių metų atnešė tvarkingą sąsiuvinį, kuriame buvo daugybė datų – kiekviena praėjusių penkerių metų diena – ir šalia jų vienas vienintelis žodis – MYLIU…
Žiūrėjau į ją su pavydu. Jausmai tikrai turi keistis kas dieną, tą buvau patyrusi savo kailiu. Pyktis laikui bėgant tampa gailesčiu, kaltė – baime, dėkingumas – neapykanta, džiaugsmas – nuoboduliu…
Tik meilė, jei ji buvo tikra, išlieka ilgiausiai…
O trumpiausiai? Laimingi tie, kurių širdyje trumpiausiai užsibūna pyktis…