Meilė nutiesia didžiulius nematomus tiltus nuo širdies į širdį. Meilei nereikalingas kalbos žinomas – meilei nėra kalbos barjero. Meilė supaisto, suriša. Meilės visiems reikia, nes ji – visa ko pradžia. Pagrindas. Meilė – tai eilėraštis, kaskart skambantis vis kitaip, vis naujai. Meilė – it arfa, kur kiekviena styga groja vis kitą natą ir turi kitą prasmę. Meilė – tarsi mėnulis, toks ramus, bet ryškus ir įžūlus… Meilė – visagalė, šio nepaprasto jausmo dėka kyla ir kiti jausmai – pasitikėjimas, supratimas, tolerancija, taika…. Viso to dėka esame gyvi ir galime stiprinti ryšius vieni su kitais arba užmegzti naujus ir jau juos užmezgę – stiprinti… Meilė reikalinga. Dėl meilės esame laimingi ir jaučiamės reikalingais. Sakoma, įsimylėjėliai gyvi oru ir meile… Tad būkime visi gyvi oru ir meile – mylėkime vienas kitą ir mokėkime atleisti – nesinešiokime akmenų širdyse. Negyvenkime vien dėl savęs, gyvenkime ir dėl kitų, – dalinkimės laimę ir džiaugsmą su kitais – kaip Jono Biliūno apsakyme „Laimės žiburys“ – tebūnie meilė, ramybė ir taika tarp mūsų, tik gal verčiau pakeiskime „Laimės žiburį“ į „Meilės žiburį“ – mylėkime, saugokime ir vertinkime vieni kitus.
Trokštu, kad visi žmonės mylėtų savo artimą kaip patys save – tai gerovės visame kame garantas. Trokštu, kad visuomet žiūrėdami kitam į akis matytume ugneles, balse – šilumą, o širdyse jaustume karštą, degančią ugnį…
Autorė: Viktorija Gorčakovaitė