Kai mano močiutė vykdavo lankyti savo motinos, jai reikdavo
trijų dienų. Vieną dieną ji sugaišdavo keliaudama arkliais kinkytu
vežimu. Antrą dieną, atvykusi į vietą, pasakodavo ir išklausydavo
paskutines naujienas, truputį padėdavo virtuvėje ir darže. Trečios
dienos prireikdavo sukarti tolimą kelią atgal.
Kai mano motina vykdavo lankyti savo motinos, jai pakakdavo
dviejų dienų. Ji važiuodavo traukiniais ir jei pavykdavo laiku
persėsti į kitą traukinį, jau tos pačios dienos vakare pasiekdavo
kelionės tikslą, pasidalydavo paskutinėmis naujienomis ir kitą dieną
grįždavo namo.
Kai aš vykstu lankyti savo motinos, man pakanka pusvalandžio.
Važiuoju savo automobiliu ir pabūnu pas ją dešimt minučių, nes vaikams
ten nuobodu, be to, nuolat vėluoju į parduotuves apsipirkti.
Kai vieną dieną mano duktė vyks lankyti manęs, įdomu, kiek
laiko jai prireiks?
Anuomet kaimo vyrai ir moterys susitikdavo prie šaltinio,
šnekučiuodavosi, dalydavosi naujienomis, padėdavo vienas kitam
pripildyti ąsočius, kibirus, amforas. Atgal žingsniuodavo neskubėdami,
nes jų pečius slėgė nešamas vanduo. Kiekvienas turėdavo laiko ramiai
pamąstyti, net pasimelsti.
Vėliau buvo įrengtas vandentiekis. Taigi dabar vandens kiekvienas turi
savo namuose. Taip nepalyginamai patogiau ir greičiau. Tik nebėra su
kuo pasikalbėti ir nebeliko laiko pamąstyti.