Kiekvienas asmuo, ateinantis į mūsų gyvenimą, atsiranda jame kaip tik tuo metu, kai mums labiausiai reikia perprasti pamoką, kurios jis atėjo išmokyti. <…> Šis pasaulis – labai išmintinga vieta, o mūsų gyvenimai klostosi pagal virtines natūralių ir, kitaip nepasakysi, nuostabių dėsnių. Mes, žmonės, manome, kad gyvenimas grįstas atsitiktiniais įvykiais ir kad tie asmenys, kuriuos sutinkame ir su kuriais bendraujame, šalia mūsų atsiranda visiškai netyčia. Didesnės netiesos negali būti. Pasaulyje nėra chaoso, tik tvarka. Nebūna jokių atsitiktinumų – niekada. Gyvenimo įvykius lemia ne gera ar bloga lemtis, o išmintingas procesas, kurio paskirtis – padėti žmogui atskleisti tai, kas jo esybėje išties gražiausia.
Niekada nepamiršiu, kaip motina aiškindavo, jog vienintelė idėja, perskaityta vienintelėje knygoje, turi galios pakeisti mano gyvenimą. Bėda ta, tvirtindavo ji, kad mes nežinome, kurioje knygoje ta vienintelė idėja užrašyta. Spinduliuodama meilę, motina sakydavo, jog mano pareiga – tokios knygos kantriai ieškoti; suradus ją, privalu turėti asmeninės drąsos ta idėja grįsti savo veiksmus ir siekti konkrečių pokyčių gyvenime.<…> „Įprotis pirkti knygų daugiau, nei gebame perskaityti, yra sielos veržimasis į begalybę, ir ši aistra – vienintelis dalykas, kuriuo esame pranašesni už gyvūnus.” Tai Edvardo Nortono žodžiai, turėjai juos girdėti, kai mokeisi vidurinėj.
Gyvenime būna ir skrydžių į aukštumas, ir nuopuolių. Į šią dramą įsivelia dauguma iš mūsų. Kai reikalai klostosi gerai, jaučiamės laimingi; kai reikalai klostosi blogai, liūdime. Toks gyvenimo būdas – prastas būdas. Tampame panašūs į bangų mėtomą rąstą. Mūsų pokyčius lemia vandens tėkmė: kurį laiką judame viena kryptimi, po minutės – jau kita. Žaidžiant šį žaidimą kur kas išmintingiau atsisakyti bet kokių vertinimų. Nesistenk savo išgyvenimų apibūdinti ir kaip nors pavadinti, o tiesiog nesipriešindamas juos priimk. Ir dar: turi suprasti, kad gyvenimas tėra brandos mokykla, tad viskas, kas tau nutinka, yra gražu. <…> Dalykai tampa geri arba blogi tik dėl mūsų riboto žmogiškojo mąstymo.<..> Pats gyvenimo įvykis natūraliai nėra nei geras, nei blogas. Kadangi mes, žmonės, esame linkę viską valdyti, tai visus įvykius skubame vienaip ar kitaip apibūdinti. Tačiau iš tiesų nėra nei gerų, nei blogų įvykių. Tai suvoki, kai įsigilini į tvarkos, pagal kurią viskas klostosi pasaulyje, esmę. Kad ir kas tau atsitiktų, tai tėra galimybė tobulėti ir gydyti tą savo esybės dalį, kuri dabar serga. Išminčiai tas galimybes pastebi ir jomis naudojasi. Štai kodėl tvirtinu, jog gyvenimas yra brandos mokykla.
Asmeninė viršūnė, arba tikslas, kurio turėtų siekti kiekvienas žmogus, yra vidinė lyderystė. Ši lyderystė – kur kas daugiau nei, sakykime, šiuolaikinio verslininko būdas. Aš kalbu apie mūsų asmeninę atsakomybę, apie savižinos procesą ir gebėjimą tarnauti pasauliui. Pernelyg dažnai žmonės leidžia dienas kaltindami kitus dėl visų bėdų savo gyvenime. Sutuoktinius kaltiname dėl to, kad esame nelaimingi šeimoje; viršininkus kaltiname dėl nesėkmių darbe; kitus vairuotojus kaltiname dėl įtampos greitkeliuose; tėvus kaltiname, esą jie vis mus laiko vaikais. Kaltiname, kaltiname, kaltiname… Tačiau kaltindami mes tiesiog teisinamės. Kaltinti kitus dėl savo dabartinio gyvenimo kokybės – nykus būdas gyventi. Jei žmogus taip elgiasi, jis paprasčiausiai vaidina auką.<…> šitaip gyvendamas žmogus iš esmės teigia, jog nepajėgia valdyti savo gyvenimo. Jis tarsi sako, jog jo gyvenimas pasikeis tik tuo atveju, jei pasikeis sutuoktinis, viršininkas ar kiti vairuotojai. Tai bejėgiškume skendinti būtis. Argi tokia filosofija gali ugdyti lyderystę? <…> Vienintelis būdas gyvenimą pakylėti į kitą lygį – tai elgtis kaip dera lyderiui ir imti vadovauti savo gyvenimui. Vieną dieną, žvelgdami į veidrodį, iš pačių sielos gelmių sau turime pasakyti: „Kad mano gyvenimas pasikeistų, privalau pasikeisti aš.” Tai yra dvasinio augimo akimirka, kai mes pasukame keliu, vedančiu į tikrąjį gyvenimą.
Kai Tau pasirodys, kad esi valdomas, neskubėk atsakyti susierzinimu, privalai pamąstyti ir rinktis tauresnę išeitį. Kaskart, kai tau knietės pasielgti įprastai ir žalingai sau pačiam, susitelk išmintingesniam sprendimui. Šitaip ta energija, kurią senoji elgsena nukreipdavo prieš tave, virs teigiama asmenine jėga. Be to, nuo kiekvienos tokios pastangos tavo smegenyse kursis naujos neuroninės jungtys, ir tu anksčiau ar vėliau išmoksi į įvykius reaguoti kitaip. Pats geriausias būdas stiprėti dvasiškai – tiesiog kiekvienoje situacijoje rinktis tauriausią, patį širdingiausią atsaką. Laikui bėgant taip elgtis darysis vis lengviau, o rezultatai bus nepaprasti.
Taigi pasikeitus tavo elgsenai, kitas žmogus irgi būtinai privalo keistis. Kur kas veiksmingiau keistis pačiam, nei švaistyti energiją bandant pakeisti kitą asmenį. Štai kodėl kiekvienoje gyvenimiškoje situacijoje matyti galimybę tobulėti ir prisiimti asmeninę atsakomybę, užuot kaltinus kitą, yra pats geriausias būdas padėti ir sau pačiam, ir artimui. <…> Tačiau bus tokių situacijų, kai artimas žmogus pasielgs negerai. Šiais atvejais tiesiog prisimink, kad baimės priešnuodis yra meilė. Kai į tokią sudėtingą situaciją pažvelgsi iš šalies ir pamatysi, jog šiurkščiai besielgiantis asmuo iš tikrųjų šaukiasi tavo pagalbos, nes yra arba išsigandęs, arba slepia nuoskaudą, tada tau bus nesunku jį apgaubti savo meile. Niekada nepamiršk: kiekvienas piktai ar nemeiliai besielgiantis žmogus ką tik buvo įskaudintas. Tai labai svarbu. Žmonės liejantys savo pyktį, šitaip elgiasi dėl to, kad juos kažkas neseniai įskaudino. Jiems reikia tavo atjautos, o ne pasmerkimo. Įsidėmėk, kai tu dovanoji meilę, kurios trokšta kiekvienas žmogus, atsiskleidžia tai, kas juose yra geriausia, kadangi tu sukuri saugią erdvę jiems spindėti. Kai tu pasikeiti, kiti pasikeičia savaime, nes jiems suteiki galimybę pražysti.
Mano mokytojai aiškino, kad tik susidraugavę su savo skausmais, nuo kurių dauguma žmonių stengiasi pabėgti, mes sužinosime svarbiausius atsakymus. Skausmai – neapremiamos išmintis šaltinis, jie išreiškia tai, ką žino pasąmonė. O pasąmonė – tai mūsų ryšys su visatos išmintimi. Mąstymas, vykstantis sąmonėje, yra ribotas, užtat pasąmoninis suvokimas – beribis. <…> Dauguma žmonių savo jausmų išsigina.Taip daryti juos moko visuomenė. Nuo pas mažumės mes verčiami vengti to, ką jaučiame. Mums draudžia verkti ir pernelyg garsiai juoktis; mums sakoma, kad liūdėti ar rodyti pyktį – blogai. Tačiau mūsų jausmai nėra nei geri, nei blogi, tai tiesiog jausmai, esminė žmogiškosios patirties dalis. Atsisakydami jų, mes kaskart netenkame gabalėlio savo esaties. Jei šitaip darome nuolat, nutrūksta ryšys su tuo, kas mes iš tikrųjų esame. Visas mūsų gyvenimas persikrausto į galvą, ir mes nustojame jausti.
Kiekvienas potyris, išnyrantis tavo gyvenime, yra pamoka, kurią tau būtina išmokti, kad galėtum palypėti aukštyn gyvenimo laiptais. Kai mokinys pasirengęs, mokytojas visuomet pasirodo. <…> Šiaip ar taip, jei suvoki šį procesą ir kiekvieną situaciją laikai galimybe išmokti tam tikrą pamoką, gali pereiti į aukštesnę klasę. Beje, kaip paliekame senąją klasę, taip paliekame ir savo senąjį gyvenimą, kadangi perpratę būtiną pamoką daugiau su situacija, kurioje glūdėjo ta pamoka, mes nebesusidursime. Tai panašu į išsinėrimą iš senos odos. Šitaip nutinka kaskart, kai išmokstame naują pamoką, perprantame dar vieną dalyką ir palypėjame ant kitos gyvenimo laiptelių pakopos.<…> Tačiau jei nepripažinsi išgyvenime glūdinčio pamokymo (tarkime. dėl kokio nors įvykio kaltinsi kitus asmenis) ir nesugebėsi pamatyti tos išminties, kurią tau lemta įsiimti širdin, aplinkybės, arba ciklas, kartosis tol, kol galiausiai savo pamoką išmoksi. Bet kuo daugiau bus nesėkmingų bandymų, tuo skaudesni darysis įvykiai, siūlantys vienokią ar kitokią pamoką. Ateis diena, kai įvykiai taps tokie kankinantys, kad liks vienintelė išeitis – išmokti pamoką. <…> Tavo dabartinė tikrovė yra atspindys tų pamokų, kurias tau privalu išmokti.
Galima sakyti, jog keliaudami per gyvenimą esame priversti žongliruoti keliais skirtingais kamuoliais. Kai kurie iš jų, kaip ir tas, kuris simbolizuoja karjerą, yra guminiai. Jei jie nupuola ant žemės, nuo jos paprasčiausiai atšoka. Tačiau kiti kamuoliai, tarp jų ir simbolizuojantis šeimą, yra stikliniai. Jei toks kamuolys nukris, jis daugiau nepašoks. …Vėliau supratau, kad pats turtingiausias žmogus pasaulyje yra ne tas kuris daugiausia turi, bet tas, kuriam mažiausiai reikia.