Derlingoje rudens žemėje gulėjo greta dvi sėklos.
– Noriu augti! – tarė pirmoji sėkla. – Įleisti šaknis j žemės gilumą ir išželdinti daigą. Sveikindama pavasarį, noriu lyg vėliavas išskleisti savo švelnučius pumpurus. Trokštu savo veidu pajusti saulės šilumą ir savo žiedlapiais – rytmetinės rasos palaimą!
Ir pradėjo augti.
– Koks likimas! – murmėjo antroji sėkla. – Aš bijau. Jei leisiu šaknis gilyn į žemę, nežinia, ką ten tamsoje rasiu. Jei stiebsiuosi aukštyn, kieti grumstai gali sužaloti mano gležnučius daigelius. O jei išskleisiu pumpurus, juos gali sudoroti kokia nors sraigė. Na, o kai praversiu savo puikius žiedlapius, koks nors berniūkštis turbūt mane išraus. Ne, verčiau palauksiu, kol bus pakankamai saugu.
Ir pradėjo laukti.
Ieškodama lesalo, pavasario žemėje kapstėsi višta. Pamatė belaukiančią sėklą ir sulesė.
Rizikuoti yra normalu. Tačiau niekada nereikia pamiršti, jog kartais pavyksta, o kartais – ne.
Autorius: Bruno Ferrero