Kartu su žmona Linda gyvenome Majamyje, Floridoje. Buvome vos pradėję įgyvendinti savigarbos ugdymo programą „Mažosios gilės”. Joje mokėme, kaip atsispirti narkotikams, atsitiktiniams lytiniams santykiams ir kitokiam neigiamam elgesiui. Tuo metu gavome lankstinuką, reklamuojantį San Diego mieste vyksiančią pedagogų konferenciją. Sužinoję, kas joje dalyvaus ir apie ką bus kalbama, supratome, jog ten nuvykti privalome. Bet nežinojome kaip. Buvome vos pradėję programą ir investavę į ją visas asmenines santaupas. Negalėjome nusipirkti nei lėktuvo bilietų, nei sumokėti už kitas kelionės išlaidas. Tačiau tvirtai žinojome: ten dalyvauti privalome. Tada pradėjome prašyti.
Visų pirma paskambinau San Diego konferencijos organizatoriams. Paaiškinęs, dėl ko joje dalyvauti privalome, paprašiau dviejų nemokamų leidimų. Po to papasakojau apie tokio prašymo priežastis ir jie davė teigiamą atsakymą. Taigi leidimus į konferenciją dabar mes jau turėjome.
Apie tai papasakojau Lindai. Ji apsidžiaugė: „Nuostabu! Bet mes gyvename Majamyje, o konferencija San Diege. Ką darysime toliau?”
„Dabar reikia gauti bilietus kelionei”, – atsakiau aš. Paskambinau į „Northeast” oro uostą – žinojau, jog jie dirba pelningai. Man pasisekė – atsiliepė kompanijos prezidento sekretorė ir aš paaiškinau jai. ko man reikia. Netrukus ji sujungė su pačiu prezidentu Steve’u Quintu. Papasakojęs apie San Diego konferenciją, jos organizatorių pagalbą, paaiškinau, jog turime dar vieną problemą – kaip ten nuvykti. Paklausiau, ar jis negalėtų paaukoti mums dviejų bilietų į abi puses. Visiškai netikėtai išgirdau atsakymą: „Žinoma, galiu”. O kitas jo ištartas sakinys mane tiesiog pribloškė: „Dėkoju, kad paprašėte”.
Ką jis pasakė, supratau ne iš karto, todėl paklausiau: „Atleiskit, neišgirdau”.
Jis pakartojo: „Dėkoju, kad paprašėte. Ne taip dažnai pasitaiko proga padaryti ką nors gera pasauliui, o kartu ir sau, jei niekas tavęs to neprašo. O jūs paprašėte. Dėl to ir dėkoju už suteiktą galimybę jums padėti”. Negalėjau tuo patikėti, bet padėkojęs padėjau telefono ragelį ir pažvelgęs į žmoną tariau: „Brangioji, mes gavome lėktuvo bilietus”. O ji pasakė: „Puiku! O kur gyvensime?”
Tada paskambinau į Majamio atostogų namų kontorą ir pa klausiau: „Kur yra jūsų pagrindinė kontora?”. Sužinojęs, jog ji įsi kūrusi Memfyje, Tenesio valstijoje, paskambinau ten ir pakalbėjau su galinčiu mums padėti žmogumi. Tai buvo vaikinas iš San Francisko, rūpinęsis atostogų namais visoje Kalifornijoje. Papasakojau apie konferenciją ir gautus lėktuvo bilietus, o tada paklausiau, ar jis negalėtų padėti trims dienoms nemokamai apsigyventi San Diege. Vaikinas paklausė, ar mums tiktų nauji svečių namai miesto centre. Ir aš pasakiau: „Taip, būtų nuostabu”.
Tačiau vaikinas pasakė: „Palaukite minutėlę. Turiu jus įspėti, jog viešbutis yra 35 mylios nuo tos vietos, kur vyks konferencija, ir jums teks ieškoti būdo, kaip kasdien ten nuvykti”.
Už viską padėkojau ir pajuokavau: „Išsiaiškinsiu, ir jei reikės, nusipirksiu arklį”. Baigęs pokalbį, naujieną pranešiau Lindai: „Na, mieloji, jau turime nemokamus kvietimus į konferenciją, lėktuvo bilietus ir viešbutį. Teliko susirasti automobilį, kasdien nuveši mus iš viešbučio į konferenciją ir atgal”.
Po to paskambinau į „Nacionalinę automobilių nuomą”, kartą viską papasakojau ir paklausiau, ar jie galėtų kaip nors padėti. O jie paklausė: „Ar tiks naujas „Olds 88″ automobilis?” Aš patikinau, jog tiks.
Viską sutvarkėme per vieną dieną.
Išvykoje patiems susimokėti teko tik už maistą, tačiau viename bendrame susirinkime, prieš pat konferencijos pabaigą, atsistojau ir papasakojau mūsų nuotykį, o pasakojimą užbaigiau žodžiais: „Būsime dėkingi savanoriams, pakvietusiems mus priešpiečių”. Atsirado apie penkiasdešimt savanorių, taigi galų gale neteko mokėti ir už maistą.
Puikiai praleidome laiką, daug sužinojome, susipažinome su įdomiais žmonėmis. Vienas iš jų – Jackas Canfieldas – iki šiol pataria, kaip įgyvendinti programą. Grįžę su nauju įkarščiu tęsėme pradėtą darbą ir per metus programa išaugo dvigubai. Šiais metais „Mažosios gilės” kursus baigė du tūkstančiai penkišimtoji šeima. Be to, surengėme dvi dideles tarptautines pedagogų konferencijas „Su kurkime vaikams saugų pasaulį”. Atvyko tūkstančiai mokytojų iš viso pasaulio. Jie sėmėsi minčių apie tai, kaip pamokose, mokant visų kitų dalykų, mokyti ir savigarbos.
Paskutinėje mūsų remtoje konferencijoje dalyvavo mokytojai is 81-os šalies. Septyniolika tautų atsiuntė savo atstovus, tarp kurių buvo ir švietimo ministrai. Vėliau gavome daug pakvietimų atvykti ir pristatyti savo programą kitose šalyse: Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kazachijoje, Mongolijoje, Taivane, Kuko salyne ir Naujo joje Zelandijoje.
Galbūt supratote, jog gausite viską, jei tik prašyti nebijosite.
Rickas Gelinas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.