Telefonu kalbėjausi su malonia ponia. Ji skundėsi dvasine viduržiemio depresija. Ir jau nuo rugsėjo pirmosios nesibaigiančia sloga.
„Vadinasi, jūs norite pasakyti, — gergždė ji, — jog niekuomet nejaučiate depresijos?”
„Paklausykite, — tariau aš, — mane taipogi kankina blogesnės nuotaikos tarpsniai, kurių neišvengia niekas.”
„Ir ką gi tuomet darote? — neatlyžo ji. — Turiu galvoje, ką JŪS DAROTE?”
Niekas iki tol nebuvo uždavęs man tokio neįprasto klausimo. Paprastai jie klausia, ką, mano nuomone, turi daryti jie.
Mano paguoda — tai ne religija, joga, romas ir netgi ne kietas miegas. Tai Bethovenas. Liudvigas van. Kaip tik jis yra mano koziris. Kai būna sunku, užsidedu jo Devintąją simfoniją, stipriai užsimaukšlinu ausines ir atsigulu ant grindų. Muzika prasideda it pirmoji Pasaulio sukūrimo diena.
Susimąstau apie senąjį poną B. Jis daug žinojo apie depresiją ir liūdesį. Jis keliaudavo iš vienos vietos į kitą, stengdamasis rasti tinkamą. Jam nesisekė meilėje, jis visą laiką vaidydavosi su visais draugais. Jį domino tik vienas žmogus, kurį jis iš tikrųjų mylėjo, — iki kaulų smegenų sugedęs jo sūnėnas. Ponas B. norėjo tapti pianistu virtuozu. Jis norėjo ir gražiai dainuoti. Tačiau dar gana jaunas pradėjo netekti klausos. O tai, kaip žinia, itin bloga žinia pianistams bei dainininkams. Tūkstantis aštuoni šimtai aštuonioliktaisiais, kai jam sukako keturiasdešimt aštuoneri, jis buvo absoliučiai kurčias. Todėl dar keisčiau, jog, prabėgus penkeriems metams, jis baigė savo didžiąją Devintąją simfoniją. Jis taip niekuomet jos ir neišgirdol Jis tiesiog sugalvojo ją!
Taigi aš guliu su ausinėmis, galvodamas, ar Bethovenas kada nors girdėjo galvoje skambantį savo įstabųjį kūrinį taip, kaip girdžiu jį dabar. Pasigirdus crescendo, mano krūtinkaulis ima vibruoti. Kai nuskamba litaurų finalas, aš pašoku ant kojų, iš visų plaučių netaisyklinga vokiečių kalba traukdamas galingo choro giedamą giesmę, pasišokinėdamas tarsi legendinis Fulghumovskis, diriguojantis pagarbią baimę keliantį finalą — PASAULIO PABAIGA, VIEŠPATIES SU JO ANGELAIS ATĖJIMAS, ALELIUJA! ALELIUJA! TRAM TAM TAM — BUUM!!! O Dieve!
Pagaliau aš pakylėtas, sujaudintas, tvirtesnis ir nuramintas! AŠ GYVAS ŽMOGUS! Pakilęs iš skausmo ir problemų, iš frustracijų ir nusivylimo, iš tos gilios ir nuolatinės tylos, pasiekęs šią didybę — atvėręs širdį DŽIAUGSMUI ir pasigėrėjimui! Jis metė iššūkį savo likimui džiūgavimu!
Niekuomet negaliu atsispirti šiai tiesai ir grožiui. Tiesiog negaliu sėdėti savo žiemos pelenų krūvoje, grąžydamas rankas ir gailėdamas savęs, kai skamba ŠI MUZIKA! Ji ne tik nušluoja dvasinius trunėsius, bet veikiausiai dar ir gydo peršalimus.
Tai iš kurgi visas šis triukšmas dėl žiemos, lietaus, sąskaitų ir mokesčių? — paklausiau savęs. Kam reikia visų šių kalbų apie nesėkmes, sąmyšį ir frustracijas? Kam visas šis triukšmas, kad gyvenimas ir žmonės nėra pakankamai geri?
Kai tenka ilgai pasitenkinti vien avižiniais dribsniais, aš randu Bethoveno muzikoje būtiną atramą. Apimtas dvasinės žiemos, pajuntu savyje suspindint vasaros saulę. O vieną dieną, vieną neįtikėtiną gruodžio vakarą, kai aš būsiu labai turtingas, išsinuomosiu didžiulę salę, pakviesiu didžiulį chorą, galingą simfoninį orkestrą, atsistosiu ant pakylos ir diriguosiu Devintąją simfoniją. Ir pats atliksiu litauro partiją, iki pat pergalingos pabaigos, tuo pat metu iš visų plaučių dainuodamas kartu su choru. O nutilus paskutiniesiems muzikos garsams, aš padėkosiu Viešpačiui už tai, kad jis davė žmonijai Liudvigą van Bethoveną, jo Devintosios simfonijos šviesą.
AŠ ESU GYVAS ŽMOGUS!
Ištrauka iš Robert Fulghum knygos „Neįprastos mintys apie įprastus dalykus”