Žmogus, neperžengęs bažnyčios slenksčio dvidešimt metų, nelauktai suklupo prie klausyklos. Kiek padvejojęs pradėjo kalbėti: „Mano rankos suteptos krauju. Tai įvyko traukiantis iš Rusijos. Kiekvieną dieną mirdavo kuris nors iš mūsiškių. Mus kankino badas. Buvo įsakyta neperžengti jokios trobos slenksčio be šautuvo, buvome pasirengę paleisti ugnį vos tik gavę ženklą… Man įgriuvus į vieną trobą, ten sėdėjo senis ir jauna šviesiaplaukė mergaitė liūdnomis akimis. „Duonos! Duokite duonos!” – sušukau. Mergaitė pasilenkė. Pamaniau, kad ji siekė paimti ginklą ar bombą. Akimirksniu šoviau į ją. Ji susmuko.
Kai priėjau artyn, pamačiau, kad mergaitė rankoje laikė duonos riekę. Nužudžiau niekuo nekaltą keturiolikmetę, kuri norėjo mane pamaitinti. Po to pradėjau daug gerti, kad užsimirščiau: bet kaip?
Ar Dievas gali man atleisti?”
Kas eina per pasaulį su užtaisytu ginklu, anksčiau ar vėliau iššaus. Jei vienintelis įnagis kuriuo sugebi darbuotis yra plaktukas, visur aplink tematysi vinis. Ir leisi dieną iš dienos jas kaldamas.
Siela atgręžta į saulę
Misionierius, kuris dirbo Naujojoje Gvinėjoje, pastebėjo, kad vienas iš naujųjų krikščionių, temperamentingas kanaka genties vadas po kiekvienų šv. Mišių prisiartindavo prie altoriaus ir nuogas iki pusės ilgai stovėdavo priešais tabernakulį – tiesus tarsi palmė. Tai buvo paprastas žmogus, kuris net nemokėjo skaityti Biblijos.
Misionierių pagavo smalsumas ir vieną dieną neištvėręs paklausė, ką tas žmogus veikia priešais tabernakulį, sustingęs tyloje.
Kanaka genties vadas juokdamasis atsakė:
„Laikau savo sielą atgręžtą į saulę!”
Dvasios mokytojas sukviečia mokinius ir klausia: „Iš kur kyla malda?”
Pasigirsta vieno mokinio atsakas: „Iš poreikio”
Antrasis sako: „Iš džiugesio. Kai džiaugiuosi, mano siela siekia išsiveržti iš ankšto baimių bei rūpesčių kalėjimo ir kyla aukštyn į Dievą.
Trečiasis: „Iš tylos. Kai mano siela nurimsta, tada Dievas gali prabilti”.
Mokytojas atsako: „ Visų atsakymai teisingi. Ir vis dėlto yra dar kai kas, iš ko prasideda malda ir kas yra svarbiau nei jūsų išvardytieji dalykai. Malda prasideda iš paties Dievo. Tai jis ją pradeda mumyse, o ne mes”.
Ištraukos iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”