Nužudžiau dėl gabalėlio duonos

Žmogus, neperžengęs bažnyčios slenksčio dvide­šimt metų, nelauktai suklupo prie klausyklos. Kiek padvejojęs pradėjo kalbėti: „Mano rankos suteptos krauju. Tai įvyko traukiantis iš Rusijos. Kiekvieną dieną mirdavo kuris nors iš mūsiškių. Mus kankino badas. Buvo įsakyta neperžengti jokios trobos slenks­čio be šautuvo, buvome pasirengę paleisti ugnį vos tik gavę ženklą… Man įgriuvus į vieną trobą, ten sė­dėjo senis ir jauna šviesiaplaukė mergaitė liūdno­mis akimis. „Duonos! Duokite duonos!” – sušukau. Mergaitė pasilenkė. Pamaniau, kad ji siekė paimti ginklą ar bombą. Akimirksniu šoviau į ją. Ji susmuko.
Kai priėjau artyn, pamačiau, kad mergaitė ran­koje laikė duonos riekę. Nužudžiau niekuo nekaltą keturiolikmetę, kuri norėjo mane pamaitinti. Po to pradėjau daug gerti, kad užsimirščiau: bet kaip?
Ar Dievas gali man atleisti?”

Kas eina per pasaulį su užtaisytu ginklu, anksčiau ar vėliau iššaus. Jei vienintelis įnagis kuriuo sugebi dar­buotis yra plaktukas, visur aplink tematysi vinis. Ir lei­si dieną iš dienos jas kaldamas.

Siela atgręžta į saulę
Misionierius, kuris dirbo Naujojoje Gvinėjoje, pastebėjo, kad vienas iš naujųjų krikščionių, tem­peramentingas kanaka genties vadas po kiekvienų šv. Mišių prisiartindavo prie altoriaus ir nuogas iki pusės ilgai stovėdavo priešais tabernakulį – tiesus tarsi palmė. Tai buvo paprastas žmogus, kuris net nemokėjo skaityti Biblijos.
Misionierių pagavo smalsumas ir vieną dieną ne­ištvėręs paklausė, ką tas žmogus veikia priešais ta­bernakulį, sustingęs tyloje.
Kanaka genties vadas juokdamasis atsakė:
„Laikau savo sielą atgręžtą į saulę!”

Dvasios mokytojas sukviečia mokinius ir klausia: „Iš kur kyla malda?”
Pasigirsta vieno mokinio atsakas: „Iš poreikio”
Ant­rasis sako: „Iš džiugesio. Kai džiaugiuosi, mano siela siekia išsiveržti iš ankšto baimių bei rūpesčių kalėjimo ir kyla aukštyn į Dievą.
Trečiasis: „Iš tylos. Kai mano siela nurimsta, tada Dievas gali prabilti”.
Mokytojas atsako: „ Visų atsakymai teisingi. Ir vis dėl­to yra dar kai kas, iš ko prasideda malda ir kas yra svar­biau nei jūsų išvardytieji dalykai. Malda prasideda iš paties Dievo. Tai jis ją pradeda mumyse, o ne mes”.

Ištraukos iš knygos: Bruno Ferrero “40 pasakojimų iš dykumos”