Prisimenu vieną Padėkos dieną. Pinigų maistui mūsų šeima ne turėjo. Staiga kažkas pabeldė į duris – tai buvo nepažįstamasis, rankose laikantis didelę dėžę, pilną maisto. Negalėjau patikėti savo aki mis! Ten buvo ir milžiniško dydžio kalakutas, ir net keletas keptuvių jam kepti. Tėvas griežtai paklausė: „Kas jūs? Ir iš kur pas mus atkeliavote?”
Žmogus atsakė: „Atėjau čia, nes vienas jūsų draugas žino, jog jūs šiuo metu stokojate maisto. Jis taip pat žino, jog iš jo rankų pagalbos jūs nepriimtumėte, todėl šias gėrybes jums ir atnešiau. Geros Padėkos dienos”.
Tėvas nesutiko: „Ne, ne, mes negalime priimti šių dovanų”. Tačiau nepažįstamasis teištarė: „Neturite iš ko rinktis”. Ir išėjo.
Šis įvykis mano gyvenime paliko ryškų pėdsaką. Pasižadėjau, jog ateityje, kai pakankamai užsidirbsiu, žmonėms taip pat padėsiu. Būdamas aštuoniolikos susikūriau savo Padėkos dienos ritualą. Man patinka, kai įvykiai klostosi savaime, todėl eidavau apsipirkti ir nupirkdavau tiek maisto, kad užtektų vienai ar dviem šeimoms. Tada apsivilkdavau pasiuntinuko drabužius ir eidavau į vargingiausių kaimynų namus, pabelsdavau į duris ir palikdavau pirkinius. Tarp pirkinių įdėdavau raštelį, pasakojantį apie vaikystėje patirtą gerumą. Jame įprastai parašydavau: „Dėkingumo neprašau, bet norėčiau, jog gyventumėte taip, kad vieną dieną galėtumėte padėti kitiems.” Sis kasmetinis ritualas džiaugsmo teikė daugiau nei visi mano uždirbti pinigai.
Prieš keletą metų su savo jaunąja žmona Padėkos dieną buvome Niujorke. Negalėdama būti kartu su savo šeima ji liūdėjo. Tokiu metu ji buvo įpratusi puošti namus Kalėdų šventei, o dabar buvome įstrigę viename Niujorko viešbutyje.
Aš ją guodžiau: „Mieloji, šiais metais eglutės papuošti nepavyks, bet galėtume papuošti nors keleto žmonių gyvenimus”. Papasakojau jai apie savo Padėkos dienos ritualą. Ji buvo sujaudinta. Tada pasiūliau: „Eime į Harlemą, kur tikrai galime įrodyti sau, kas esa me, ką sugebame ir ką galime duoti kitiems”. Ji ir dar keletas mano verslo partnerių šią mintį priėmė be didelio entuziazmo. Bet aš ne atlyžau: „Nagi, eime į Harlemą, ir pamaitinkime alkstančius žmones. Mes duosime ne patys, nes tai atrodytų kaip įžeidimas. Mes paprasčiausiai būsime pasiuntiniai. Maisto nupirksime tiek, kad šešioms ar septynioms šeimoms pakaktų mėnesiui. Juk patys visko turime pakankamai. Taigi eime ir atlikime šį gerą darbą! Juk tikro ji Padėkos dienos prasmė yra ne didelio kalakuto valgymas. Eime. Mes galime padėti!”
Paprašiau draugų pradėti krovininio autobusiuko paiešką, o pats tuo tarpu išvažiavau paimti radijo interviu. Grįžęs išgirdau: „Mums nepavyks. Viso Niujorko automobilių nuomos punktuose laisvų autobusiukų nėra. Niekur neįmanoma jų išsinuomoti”.
Nepasidaviau: „Klausykite, pasiryžimas veikti nugali visas kliūtis! Taigi privalome veikti. Niujorke yra daugybė autobusiukų. Mums reikia vieno iš jų. Eikime ir jį suraskime”.
Jie man prieštaravo: „Bet mes visur skambinome ir niekur jo neradome”.
Paprašiau juos prieiti prie lango: „Pažvelkite į gatvę. Štai ten. Ar matote, kiek čia mums reikalingų autobusiukų?” Išgirdau trumpą atsakymą: „Taip, mes juos matome”.
Vėl juos paraginau: „Tad eikime ir susiraskime mums tinkant” Pradžioje automobilius bandžiau sustabdyti išeidamas prieš juos – į gatvę. Tą dieną šį tą sužinojau apie Niujorko vairuotojus: jie labai skuba ir nesustoja.
Vėliau pabandėme laukti jų prie šviesoforo. Užsidegus raudonai šviesai, pribėgdavome prie autobusiuko, pabelsdavome į langą, vairuotojas piktai žiūrėdamas į mus nuleisdavo lango stiklą, o aš skubiai aiškinau: „Sveiki. Šiandien Padėkos diena ir mes norėtume pamaitinti alkanus žmones. Taigi noriu paklausti: ar nenuvežtumėte mūsų į Harlemą?” Kaskart po šių žodžių vairuotojai piktai nusigręždavo, uždarydavo langą ir netarę nė žodžio nuvažiuodavo.
Pagaliau išmokome prašyti kitaip. Pabelsdavome į langą, vairuotojas nuleisdavo jo stiklą, o mes sakydavome: „Šiandien Padėkos diena. Norėtume padėti likimo nuskriaustiesiems. Ar negalėtumėte nuvežti mūsų į tuos Niujorko rajonus, kur gyvena šie žmonės?” Tokie žodžiai skambėdavo šiek tiek įtikinamiau, tačiau taip pat nepadėjo pasiekti tikslo. Tada sugalvojome už paslaugą vairuotojams siūlyti 100 dolerių. Tai mus priartino prie tikslo, bet vos tik išgirdę Harlemo pavadinimą, jie pasakydavo griežtą „ne” ir nuvažiuodavo.
Jau buvome pakalbinę apie du tuzinus vairuotojų, o atsakymas buvo tas pats – „ne”. Mano draugai sumanymu nusivylė ir jau norėjo pasiduoti, bet aš jiems neleidau: „Pagal tikimybių teoriją, jau netrukus kažkas mums ištars „taip”. „Kaip tik tuo metu privažiavo pakankamai didelis ir mums labai tinkantis autobusiukas. Priėjome, pabeldėme į langą ir paklausėme: „Gal galėtumėte nuvežti mus į vargšų rajoną? Mokėsime 100 dolerių”.
Vairuotojas džiaugsmingai atsakė: „Mokėti jums nereikės. Su malonumu nuvešiu jus į pačius vargingiausius miesto rajonus”. Tada jis ištiesė ranką ir nuo sėdynės paėmęs kepurę užsidėjo ją ant gal vos. Ant jos buvo užrašas: „Gelbėjimo Armija”. Šis žmogus, vardu
Kapitonas Džonas Rondonas, buvo Gelbėjimo Armijos vadovas, atsakingas už Pietų Bronkso rajoną.
Apsvaigę nuo netikėtos sėkmės sulipome į autobusiuką. Tada vairuotojas tarė: „Nuvešiu jus j tokias vietas, kurių tikrai niekada nebuvote matę. Bet pasakykite štai ką: dėl ko sumanėte padėti žmonėms?” Papasakojau jam savo prisiminimus ir paaiškinau, jog taip noriu padėkoti už vaikystėje patirtą dosnumą.
Kapitonas Rondonas nuvežė mus į Pietų Bronksą. Harlemas, palyginus su juo, buvo lyg Beverly Hilsas. Pirmiausiai nuvažiavome į parduotuvę ir nupirkome daug maisto ir keletą krepšių. Viską supakavome taip, kad maisto užtektų mėnesiui septynioms šeimoms. Tada išėjome padėti žmonėms. Priėjome namus, kuriuose viename kambaryje susigrūdę gyveno koks pustuzinis žmonių. Tai buvo „nelegalai”, gyvenantys be elektros, be šildymo viduržiemy, žiurkių, tarakonų ir šlapimo tvaiko apsuptyje. Pajutome dvilypį jausmą: nuostabą, jog žmonės gyvena taip, ir palengvėjimą, jog nors trumpam pakeitėme jų gyvenimus.
Taigi viskas yra įmanoma, jeigu tik patiki ir pradedi veikti. Panašūs stebuklai vyksta kasdieną – net ir tokiuose miestuose, kur nėra krovininių autobusiukų.
Anthony Robbinsas
Ištrauka iš knygos: “Atgaiva sielai”