Viename Polinezijos kaime gyveno du nuolat vaidijęsi vyriškiai. Kivirčai kildavo dėl menkiausios priežasties. Abiem gyvenimas tapo nepakenčiamas. Taip pat ir visam kaimui.
Sykį keli senyvo amžiaus žmonės patarė vienam iš nenuoramų:
– Sprendimas tegali būti vienas: tu turi eiti ir pamatyti Dievą.
– Gerai, bet kur?
– Nieko nėra paprasčiau. Tereikia užkopti į kalną, ir ten tu jį išvysi.
Žmogus nedvejodamas iškeliavo pasimatyti su Dievu.
Po ilgų sunkaus kelio dienų pasiekė kalno viršūnę. Ten jo laukė Dievas. Žmogus veltui nepatikliai žvalgėsi aplink; neliko jokios abejonės: Dievo veidas buvo lygiai toks pat kaip jo nesimpatiško, linkusio peštis kaimyno.
Niekas nežino, ką Dievas jam pasakė. Tačiau į kaimą jis grįžo lyg kitas žmogus.
Tačiau nepaisant jo pastangų susitaikyti su kaimynu ir užmegzti malonius tarpusavio santykius, viskas ir toliau ėjosi blogai, nes antrasis nesiliovė ieškojęs priekabių naujiems vaidams.
Kaimo senoliai nusprendė:
– Reikia, kad ir šitas nueitų pamatyti Dievo.
Nors ir užsispyrusio būdo, leidosi perkalbamas. Išvyko susitikti su Dievu.
Ten aukštai suprato ir jis, kad Dievo veidas toks pat kaip kaimyno…
Nuo to laiko viskas pasikeitė ir kaime sužydėjo taika.
Atsiuntė: Dovilė Šileikytė
„Ar Jūs Dievas?”
Vieną šaltą kalėdinių atostogų vakarą prie parduotuvės stovėjo mažas šešerių septynerių metų berniukas. Mažylis buvo basas, o jo drabužiai panašūs į skarmalus. Pro šalį ėjusi jauna moteris pastebėjo vaiką, o jo žydrose akyse išskaitė didelį norą. ji paėmė berniuką už rankutės ir įsivedė į parduotuvę. Nupirko jam naujus batukus ir šiltus drabužėlius.
Išėjus iš parduotuvės moteris pasakė: „Dabar bėk namo ir linksmai švęsk”.
Mažasis berniukas pakėlė į ją akis ir paklausė: „Ponia, ar Jūs esate Dievas?”
Ji nusišypsojo ir atsakė: „Ne, sūnau, esu tik viena iš Jo vaikų”.
„Taip ir žinojau, kad esate jo giminaitė”, – nudžiugo vaikas.
Denas Klarkas
Vieną šaltą kalėdinių atostogų vakarą prie parduotuvės stovėjo mažas šešerių septynerių metų berniukas. Mažylis buvo basas, o jo drabužiai panašūs į skarmalus. Pro šalį ėjusi jauna moteris pastebėjo vaiką, o jo žydrose akyse išskaitė didelį norą. ji paėmė berniuką už rankutės ir įsivedė į parduotuvę. Nupirko jam naujus batukus ir šiltus drabužėlius.
Išėjus iš parduotuvės moteris pasakė: „Dabar bėk namo ir linksmai švęsk”.
Mažasis berniukas pakėlė į ją akis ir paklausė: „Ponia, ar Jūs esate Dievas?”
Ji nusišypsojo ir atsakė: „Ne, sūnau, esu tik viena iš Jo vaikų”.
„Taip ir žinojau, kad esate jo giminaitė”, – nudžiugo vaikas.
Denas Klarkas