Dvi sėklelės gulėjo viena šalia kitos derlingoje pavasario dirvoje.
Pirmoji tarė: „Noriu augti! Trokštu įleisti šaknis gilyn į dirvą ir prasikalu ūgliais pro kietą žemės paviršių… Noriu išskleisti švelnius pumpurus kaip vėliavas, pranešančias apie atėjusį pavasarį… Veidu noriu pajusti saulės šilumą, o žiedlapiais – gaivinančią ryto rasą!”
Ir ji augo.
Antroji sėklelė kalbėjo: „Man baisu. Leisdama šaknis į dirvą ne žinosiu, kas ten, žemai, tamsoje manęs laukia. O kas, jeigu skverbdamasi į viršų pro kietą žemės plutą sutraiškysiu savo švelnius pu purus. .. o jei ir pavyks išlysti į viršų, kokia nors sraigė bandys suėsti mano pumpurėlius. O jei pražysiu, vaikas mane nuskins ar išraus. Ne, verčiau palauksiu, kol bus saugu”.
Taigi ji laukė.
Kartą kieme kapstėsi višta, minkštoje ankstyvo pavasario žemėje ieškodama maisto. Suradusi delsiančią sėklą ją akimirksniu sulesė.
Pasakojimo pamokymas:
Nebijokite rizikuoti ir augti. Jeigu delsite – gyvenimas jus praris.
Patty Hansen
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.