Vyniautas dar tebevaikščiojo su lazda, bet dabar turėjo palikti ją medininke ant varstoto, nes nebūtų užtekęs darbui rankų. Išėjo į kiemą ir pasuko į sodą. Ant kairiojo peties nešėsi trumpas medines kopėčias, dešinėj rankoj – mažąjį rankinį pjūklą, ant krūtinės tabalavo koncervų skardinė, parišta ant sulenktos aliumininės vielos galo. Pastatė kopetėles prie obels, pasilypėjo aukštyn – dabar jo galva ir liemuo buvo pasislėpę tarp šakų, o ant kopėčių, atrodo, stovėjo pastatytos tiktai vienos kelnės. Vos ėmė džyrinti nereikalingą ūglį, išgirdo Drungilienės šūksnius:
– Žiūrėk, žiūrėėk! Nu tu tik pažiūrėk..
Pro šakas jis nieko negalėjo matyti, tad vėl nusileido žemyn, pažengė į šoną ir pasižiūrėjo, kur Drungilienė rodė ranka..
Atsistojęs ant stogo, ant tekinio krašto, gandras murdė tarp stipinų atsineštą šaką.
– Nu vieną kartą!- tarė Vyniautas tokiu balsu, lyg to gandro būtų laukęs visą gyvenima.
Dabar jis apsirengs šilčiau, atsisės ant suolo ir žiūrės kaip jo gandras kraunasi lizdą. Dar gyvenime nebuvo matęs – o ūglius ir nudžiūvusias šakas išpjaustys rytoj, jos niekur nepabėgs..
Kam Vyniautui taip būtinai reikėjo to gandralizdžio lauke, jis ir pats nebūtų galėjęs gerai pasakyti. Bet matyt reikėjo, jeigu sėdėjo visą pusdienį po obelim ant suolo. Ir motina buvo atėjusi ir pasakė sūnui:
– Tavo gandras, tavo ir laimė. Dabar turėsi būti laimingas!
– Et,- numojo ranka Vyniautas,- kad tik nebuvęs..
Bet kažką turėjo reikšti gandro įsikūrimas ant medininko stogo, galvoje balsas tartum sakyte sakė: visą laiką kažkas siunčia mums ateities ženklus, tiktai žmogus yra toks žioplas, kad nė nepastebi jų. O ir pavasaris nėra pats tinkamiausias laikas tokiems dalykams, nes viskas jau nuspėta ir nulemta ilgomis žiemos naktimis. Žemei – žolė ar javas, medžiui – lapas, gėlei – žiedas, o žmogui – savo ateities laukimas. Kiekvieną rytą ji įspraudžia į delną nedidelį dar šalta akmenuką – štai tavo ateinanti diena! O iš kitos saujos liepia išmesti kitą akmenuką, bet per naktį jau tavo sušildytą, jau įprastai, nebejaučiamai gulintį po sulenktais pirštas: atlenksi pirštus, ir akmenukas vėl nukris į žemę, į praeitį. Ateis kita diena – ir vėl įspraus kitą šaltą akmenuką, o vakarykštį šiltą vėl lieps išmesti. Taip ir mėtysi visą gyvenimą tuos akmenukus – gavęs iš ateities, numesi praeičiai, nespėjęs jo gerai nei apžiūrėti, nei atsidžiaugti.
Žmonės prisisvajoja savo gyvenimui visokių didelių darbų ir žygių, o nesupranta, kad svarbiausia yra tie maži, šilti, kasdieniniai; tie tokie kaip visčiukai būreliu bėgantys pirma tavęs prie geldos ir nuolat besipainiojantys kiemo žolėje po kojų. Vakare atsigulęs gali visus prisiminti, suskaičiuoti, pagalvoti, ar rytoj užteksi visiems lesalo. O dideles neįvykdomas svajones galima išdalinti į mažesnes ir paprastas ir užmigti žinant, kad jei ne visos, tai bent dalis jų tikrai išsipildys.
Atsiuntė: Agnė.