Tai žino šunų augintojai, bet ignoruoja žmonės…
Dauguma sutuoktinių nori turėti būtent savo vaikų. Vaikai gimsta, bet kartais… jie būna tarsi kitos rasės, jų būdas, elgesys visiškai kitoks negu tėvų ir protėvių. Dėl šios priežasties tėvai ir vaikai jaučiasi svetimi, abejingi vieni kitiems, o kartais netgi priešiški. O paskui sužinome siaubingą faktą, kad motina nužudė savo kūdikį, kad atsirado daugybė pamestų ir niekam nereikalingų vaikų. Vėliau patys kenčiame nuo paauglių nusikalstamumo, nuo sūnaus ar dukters šiurkštumo ir net žiaurumo.
Neretai pasitaiko ir sunkiai paaiškinamų atvejų, kai darbštus ir gerbiamas žmogus, rūpestingas ir mylintis tėvas neranda bendros kalbos su savo sūnumi. Maža to, sūnus daugiau linksta prie motinos, nors jos gyvenimo būdas tikrai netikęs…
Pamėginsiu paaiškinti, kodėl taip yra?
Šios problemos nagrinėjimas skirtas tiems, kurie nori turėti SAVŲ vaikų. Todėl noriu atsiprašyti tų skaitytojų, kurie dėl biologinių bei genetinių priežasčių negali jų turėti ir priversti kitokiais būdais pasirūpinti, kad jų namuose atsirastų ,,savo“ vaikas.
Lygiai prieš 150 metų žirgynų savininkai, norėdami išvesti naują arklių veislę, nutarė sukryžminti arklį su zebre. Bandymas nepavyko – nė viena kumelė nepastojo nuo zebro ir nė vienas grynaveislis žirgas neapvaisino zebrės.
Šis bandymas buvo pamirštas. Tačiau praėjus keleriems metams grynaveislės kumelės, kadaise kergtos su zebrais, nuo grynaveislių žirgų atsivedė dryžuotų kumeliukų. Kaip galėjo atsitikti, kad zebro neapvaisinta, vėliau, keletą kartų nuo veislinių žirgų turėjusi normalių kumeliukų, staiga nei iš šio, nei iš to kumelė atsiveda dryžuotą jauniklį.
Apstulbę mokslininkai šį reiškinį pavadino telegonija. Prof. Flinto, F.Ledanteko ir kitų mokslininkų bandymai su kitais gyvūnais patvirtino šį fenomeną. F.Ledantekas parašė knygą ,,Individas, evoliucija, paveldimumas ir neodar-vinistai“ (Maskva, 1889), kurios skirsnyje ,,Telegonija, arba pirmojo patino įtaka“ aprašė atliekamus bandymus.
Tiktai šunų augintojams tai nebuvo jokia naujiena, nes jie seniausiai žinojo: jeigu grynaveislė kalė nors kartą pasilakstys su neveisliniu patinu ir nors šuniukų nuo jo neturės, ji jau niekada nebeatves grynaveislio patino. Šiandien tai žino kiekvienas šunų augintojas. Nustebinti amžininkai ėmė teirautis fiziologų: ,,Ar telegonija gali duoti tokį pat efektą ir žmogui?“ Po daugybės ilgamečių įvairių bandymų mokslininkai nustatė: taip, telegonija būdinga ir žmonėms. Be to, jos efektas gali būti dar ryškesnis nei gyvūnams!
Vėliau kažkokių suinteresuotų asmenų valia bandymai buvo nutraukti, o jų rezultatai įslaptinti arba sunaikinti. Tačiau slaptumas nebūna amžinas, ypač moksle. Sparčiai besiplečią XX a. ryšiai tarp žmonių, valstybių ir žemynų, lydimi seksualinio palaidumo, AIDS ir gimstančių mutantų, savižudybių ir žudymų gimus ,,nesaviems“ (keistiems) kūdikiams, vėl paskatino mokslininkus grįžti prie telegonijos.
Ne paslaptis. Jog po tarptautinių festivalių, kitokių renginių, ypač dabar, kai valdžia nesugeba pažaboti narkomanijos, pornografijos ir prostitucijos, praėjus keleriems metams po nesantuokinių ryšių mūsų dukterys arba jų anūkės pagimdo juodaodžius arba debiliškus kūdikius nuo baltų genetiškai sveikų SAVO dabartinių vyrų. Tokių kūdikių gimimo priežastis – genetinė chromosomų grandinės mutacija, įvykusi dėl vienkartinių, o dar labiau daugkartinių nesantuokinių lytinių santykių. Telegonija įrodė, kad paveldimi ne tik išoriniai seksualinio partnerio bruožai, bet ir jo vidinės savybės.
Ši pavojinga telegonijos pasekmė įspėja tuos, kurie klaidingai galvoja, jog nebūtinai reikia saugoti skaistybę, kad nekaltai merginai yra sunkiau ištekėti, kad žmonos skaistybė lyg byloja apie jos nepakankamą seksualinę vertę.
Telegonija įrodė, jog merginos skaistybė – moralinė – genetinė sąvoka. Ypač tai svarbu vyrams, kurie nori ir gali turėti SAVO, o ne svetimą kūdikį. Tėvams svarbu, kad jų vaikai suprastų ir mylėtų savo tėvą, o ne elgtųsi su juo kaip su svetimu.
Telegonijos rezultatai rodo, kad ne vis tiek, kas ir kokie buvo mūsų merginų, moterų seksualiniai partneriai iki jų santuokos bei gimdymo. Moters seksualiniai santykiai su kiekvienu partneriu keičia jos paveldėtą genetiką, o ilgainiui gali pakeisti ir jos teisėto vyro genealoginį ir nacionalinį tipą.
Bet kokie atsitiktiniai moters lytiniai santykiai, nors ir vienkartiniai, jai yra rykštė, kuria ji plaka pati save, savo likimą, savo dukterų ir anūkių gyvenimą. Iš jų kyla šeimų tragedijos, pamestų, susvetimėjusių arba priešiškų tėvams palikuonių žudymai ir savižudybės.
Ką čia slėpsi: mūsų merginos, iki santuokos tapusios moterimis, vis dažniau apdovanoja savo ,,teisėtus mylimuosius“ slaptomis nesantuokinių lytinių santykių nuodėmėmis ir tragiškomis pasekmėmis, ypač prostitutės, ,,dirbančios“ savarankiškai arba įvairiose palydovių bei masažo firmose. Jų pagimdyti vaikai neretai pasidaro narkomanai, toksikomanai, homoseksualai arba psichiškai atsilikę. Kad ir kaip gerai tokie vaikai auklėjami, vis vien jie nuo tėvų nutolsta, o kartais net jų nekenčia.
Merginos nekaltybė ir sutuoktinių ištikimybė – genetinis šeimos laimės pamatas, tėvų ir vaikų gerų tarpusavio santykių laidas. Tai lemia ne tik sveiką genetinį šeimos paveldimumą, bet ir tautos, valstybės ateitį. Būtent todėl visos pagrindinės pasaulio religijos ragina saugoti iki santuokinę merginų, vaikinų skaistybę, moterų ir vyrų dorovę. Išžaginimas laikomas sunkiu kriminaliniu nusikaltimu ir daugelyje valstybių dažnai už jį baudžiama mirties bausme.
Apie telegonijos pasekmes žinojo ir mūsų protėviai, kurie degutu tepliodavo pasileidėlių duris, plakdavo jas rykštėmis prie gėdos stulpo, užmėtydavo akmenimis. Štai kodėl daugelis tautų, žiauriai bausdamos savąsias paleistuves, verbuoja prostitutes iš Europos šalių: Rusijos, Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos.
Telegonijos efektas verčia vyrus susimąstyti, ar tikrai savo vaiką auginate ir kodėl jis atitolęs nuo jūsų, kartais net priešiškas, nors yra mylimas ir gerai auklėjamas. Ar ne patys prisišaukiate nelaimę, nesistengdami imti į žmonas dorų ir nekaltų merginų?!
Vertinkite ir saugokite merginų skaistybę ir dorovę (jei reikia – ir su ginklu) nuo klaidžiojančių nešvankios erotikos mėgėjų, vergių pirklių ir sutenerių, nuo pornografinės spaudos ir televizijos demoralizuojančio poveikio!
Telegonija įspėja kiekvieną iš mūsų: moralūs seksualiniai santykiai – genetinė sąvoka. Todėl turi būti priimti Įstatymai, kurie stiprintų dorovę, griežčiau kovotų su fiziniu ir informaciniu suteneriavimu ir su prostitucija.
Pagrindinė telegonijos išvada tokia: kuo daugiau iki gimdymo moteris turėjo seksualinių santykių su skirtingais partneriais, tuo stipriau jie yra užteršę moters chromosomų grandinę ir tuo mažiausiai turi šansų gimdyti teisėtam vyrui genetiškai jo vaikus. Jei vyresnių kartų moterys buvo dorybingos, tai tik todėl, kad, būdamos merginos, brangino skaistybę, nekaltybę – genetinio grynumo požymį.
Autorius Valerijus Bočkariovas, istorijos mokslų kandidatas, docentas. Iš rusų kalbos vertė L.Čėsnienė. Sveikata 98/9
Citata iš „draugas.lt“.
Prancūzijos kolegijų moksleivės, išgąsdintos Europą užgriuvusios AIDS, abortų ir neištikimybės epidemijos, 1997 m. įkūrė slaptą organizaciją “Pagarba”. Jos narės prisiekia saugoti nekaltybę iki pat vestuvių ir, gink Dieve, netekėti už donžuano, net jeigu tektų likti vienišai. Merginoms įgriso banalus laisvas seksas. Jis paseno, vėl prasidėjo laiškų, švelnių pokalbių, romantiškos meilės, ištikimybės epocha. Tai suteikia sielai sparnus, suteikia moteriai galimybę rinktis, kuriam – geriausiam ir garbingiausiam – ji atiduos save, savo gyvenimą ir savo būsimus vaikus.