Prieš keletą metų buvau nusiųsta į pietinę šalies apygardą dirbti su socialiai remtinais žmonėmis. Mano tikslas buvo parodyti jiems, jog pasirūpinti savimi gali visi, jei tik nesėdi sudėję rankų. Paprašiau, jog į mano grupę apygarda surinktų skirtingų rasių, įvairių šeimų ir auklėjimo žmones. Su šia grupe ketinau susitikinėti kiek vieną penktadienį po tris valandas. Šiam darbui man reikėjo šiek tiek pinigų, todėl paprašiau nedidelės sumos.
Paspaudusi kiekvienam grupės nariui ranką paklausiau: „Būtų įdomu sužinoti, apie ką jūs svajojate?” Į mane visi žiūrėjo taip, tarytum būčiau kuoktelėjusi.
Tada vienas žmogus tarė: „Kokios dar svajonės? Nėra jokių svajonių”.
„Na, – tariau aš,-o kai buvote maži? Ar ir tada nieko netroškote?”
Viena moteris paaiškino: „Nežinau, ką galėčiau veikti su svajonėmis. Žiurkės baigia sugraužti mano vaikus”.
„O, tai iš tiesų baisu, – užjaučiau ją. – Na, žinoma, jums dabar labiau rūpi žiurkės ir vaikai. Ar būtų galima kaip nors jums padėti?”
Moteris atsiduso ir tarė: „Na, jei galėčiau įsigyti naujas tinklines duris… Senąsias jau pergraužė žiurkės”.
Tada paklausiau visų susirinkusiųjų: „Gal čia yra kas nors, kas galėtų pataisyti šios moters duris?”
Grupėje atsirado vyriškis, kuris pasakė: „Kadaise dirbau panašų darbą, o dabar man labai skauda nugarą, bet aš pabandysiu”.
Priminiau, jog turiu šiek tiek pinigų, jei jų prireiks perkant tinklą ir taisant moters duris. Tada dar kartą paklausiau: „Tai manote, kad galėsite padėti?”
Ir jis atsakė: „Taip, pabandysiu”.
Kitą savaitę, kai visi susirinkusieji susėdo, paklausiau moters: „Ar durys jau sutvarkytos?”
„O, taip”, – atsakė ji.
„Dabar jau galime svajoti, ar ne?”, – paklausiau, o ji nusišypsojo,
Kai duris sutaisiusio vyriškio paklausiau, kaip jis dabar jaučiasi, jis atsakė: „Žinote, labai keistai. Jaučiuosi daug geriau”.
Po šio nutikimo grupė svajoti nebebijojo. Viena moteris pasi guodė, jog visada norėjo dirbti sekretore. Aš paklausiau: „Kas jums kliudo? (Visada to klausiu.)
O ji atsakė: „Turiu šešis vaikus. Jeigu išeičiau, tektų juos palikti be priežiūros”.
„Išsiaiškinkime, – tariau aš, – ar grupėje yra žmogus, galintis prižiūrėti šešis vaikus vieną ar du kartus per savaitę, kol jų mama mokysis visuomenės mokymo kursuose?”
Viena moteris pasisiūlė: „Aš taip pat turiu vaikų, bet galėčiau padėti”.
„Taip ir padarom”, – pasakiau. Viskas buvo sutarta ir moteris galėjo mokytis.
Visiems pavyko savaip. Žmogus, sutaisęs duris, tapo visų amatų meistru. Moteris, prižiūrėjusi šešetą vaikų, gavo darbą slaugymo srityje. Per dvyliką savaičių mano grupę lankę žmonės nebebuvo socialiai remtini. Tai nebuvo išimtis, kitose grupėse būna tas pats.
Virginia Satir
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.