Kaip papasakoti apie telegoniją šiuolaikiniam seksualinės revoliucijos pažiūrų paveiktam žmogui, kad būtum suprastas? Vargiai įmanomas dalykas, tuo labiau, kad mūsų samprata apie žmogų pagrįsta Č. Darvino evoliucijos teorija, kad viskas vystosi nuo paprasto į sudėtingą. Nors ši teorija turi labai daug trūkumų ir yra paneigta kaip nepasitvirtinusi, tačiau dėl ideologinių priežasčių ji yra privaloma jaunimo švietime ir auklėjime. Kodėl? Žmogų, kuris yra tiktai iš beždžionės išsivystęs kūnas lengva valdyti ir juo manipuliuoti. Valdantiesiems netinka vidinę laisvę turintis žmogus. O vidinę laisvę gali turėti tik tas, kuris savyje įžvelgia ne tik kūną, bet ir dieviškumo kibirkštį – sielą. Tas, kuris jaučiasi esąs ne tik žemės, bet ir dangaus gyventojas.
Pirmiausia reikia išsivaduoti iš ideologinių gniaužtų ir pačiam susiformuoti požiūrį į žmogų ir į tai kas vyksta pasaulyje. Tas kelias gali būti skirtingas. Man iš ideologinių gniaužtų išsivaduoti labai padėjo savarankiškos lietuvių ir kitų senųjų kultūrų studijos.
Tyrinėjant ir gilinantis į senuosius papročius iškilo du tarpusavyje susiję klausimai:
1. Kokiu būdu ar iš kur atsirado papročiai, kuriuose slypi tokia svaiginanti dorinė gelmė?
2. Kodėl senieji papročiai palaipsniui prarado savo gelmę ir pamažu visai išnyko?
Ypač rūpėjo rasti atsakymą į pirmąjį klausimą. Juk tai, ką atradome studijuodami senuosius papročius, griovė vyraujančią šiuolaikinę mokslinę pasaulėžiūrą, evoliucijos teoriją, – kad viskas vystosi nuo paprasto, nuo primityvaus į sudėtingumą, į vis aukštyn kylantį progresą, o ten, senovėje galėjo būti tik kažkas labai primityvu. Tuo tarpu atradimai, padaryti be išankstinių įsitikinimų studijuojant senuosius papročius, rodė priešingai, – kad šviesa yra pradžioje, ir kuo arčiau naujųjų bei moderniųjų laikų, tuo daugiau tamsos, pasimetimo ir destrukcijos. Ir giedodami Tautinę giesmę kartojame tą patį: Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.
Rašant „Virsmų knygą“ klausimas, ar senųjų papročių lėkštėjimas prieštarauja evoliucijos teorijai, netgi nebuvo keltas, – tokia didelė per švietimo sistemą primestos ideologijos galia. Tik nuolat kirbėjo mintis: kaip ir kokiu būdu senieji papročiai atsirado? Ir tik gerokai vėliau suvokėme, kad atradimai, surašyti „Virsmų knygoje“, prieštarauja vyraujančiai pasaulėžiūrai.
Taigi šviesa buvo pradžioje. Būtent pradžioje žmogus buvo arčiausiame ryšyje su Dievu ir geriausiai jautė Dieviškąją Tvarką. Tik tas jautimas buvo visai kitokios rūšies negu dabartinis žinojimas. Žinojimas buvo bendras, ne išmąstytas, bet išjaustas. Mąstymas buvo ne loginis, bet vaizdinis, simbolinis ir žmonės kalbėjo viena kalba, kurioje buvo mažai žodžių, tačiau jie buvo daugiaprasmiai, trumpai sakant, kalbėjo vaizdiniais. Anų laikų žmonių sąmoningumą, kuris buvo pagrįstas vidine pajauta, galbūt geriausiai apibūdina prancūzų antropologo L. Levi-Briulio (Lucien Lévy-Brühl) sąvoka mistinis dalyvavimas.
Tačiau vystantis sąmonei, stiprėjant loginiam mąstymui, žmogus pamažu tapo vis labiau atsiskyręs nuo kitų, nuo gamtos ir nuo Dievo. Tai sudėtingas ir netolygus vyksmas apie kurį galime mąstyti tik bendrais bruožais. Pamažu naujieji smegenys – neokorteksas su savo loginiu ir galiausiai racionaliu mąstymu kaip „stogas“ atskyrė žmogų nuo gilesnių visumos ryšių pajautimo ir nuo Dievo. Tačiau nuo to dėsningumai nepasikeitė ir neišnyko. Ir svarbiausia – šiuolaikinėmis pažinimo priemonėmis ginkluotas žmogus atranda tuos pačius nuo senovės žinomus dėsningumus. Nepaisant to ideologiškai orientuotas švietimas ir žiniasklaida apie tai sumaniai ir iškreiptai nutyli.
Taigi telegonija (gr. tele – toli + gonos – atsiradimas, kilmė), tėvinio organizmo, dalyvavusio ankstesniame kryžminime, požymių ir savybių pasireiškimas motininio individo palikuonyse (Tarptautinių žodžių žodynas, V., 1985). Telegonija enciklopedijose ir Vikipedijoje pristatoma kaip pseudo mokslas, prietaras ir šiuolaikinės genetikos paneigta teorija. Nepaisant to, kad visi selekcininkai išvedinėjantys naujas augalų ar gyvulių veisles, ją žino ir kruopščiai laikosi jos dėsningumų. Veisliniai gyvuliai ar šunys turi savo kilmės dokumentus, kurie pažymi, kad jų kilmė yra švari, o ne suteršta.
Telegonijos reiškinys buvo pastebėtas daugiau kaip prieš 150 metų, kuomet Darvino bičiulis lordas Nortonas, norėdamas nustebinti pasaulį, nusprendė sukryžminti kumelę su zebru. Jis sukergė arabų kumelę turinčią anglų veislės priemaišą su zebru. Tačiau sensacijos nebuvo – kumelė nepastojo. Bandymai buvo nutraukti, ir juos būtų pamiršę. Tačiau po kelerių metų (!), kumelė atsivedė dryžuotus arkliukus nuo veislinių žirgų.
Šis reiškinys buvo pavadintas telegonija. Vėliau bandymus kartojo kiti tyrinėtojai, o prancūzų biologas ir filosofas Feliksas Ladantekas (Félix Le Dantec) parašė knygą: „Individuali evoliucija ir paveldimumas ” („Évolution individuelle et hérédité ”), kurią išleido 1889 m. Skyriuje Telegonija arba pirmo patina įtaka Ladantekas aprašė panašius eksperimentus.
Šunų augintojai, auginantys kilmingas šunų veisles, jau nuo seno žinojo, kad jei kilminga kalė pasibėgios su kiemsargiu, nors ji ir nepastos, jos veislė bus sugadinta.
Užsiimantys balandžių veisimu šį faktą taip pat pasirodo puikiai žino. Jei praskrendantis balandis „pamaigė” veislinę balandžio patelę, tai tokia patelė paprasčiausiai išbrokuojama.
Ar telegonija pasireiškia ir žmogaus atveju? Tai rodo daug faktų. Pavyzdžiui: Telegonija. Informacija, kuri buvo įslaptinta ir Telegonija tai uždelsto veikimo bomba. F. Ladantekas sakė, kad vaikas gimęs iš moters, turėjusios daug vyrų gali turėti visų buvusių vyrų požymius, tačiau jis negalėjo tiksliai aprašyti tokio paveldėjimo mechanizmo.
Dabar į šį klausimą jau gali atsakyti genetika. Bet vėlgi, kokia genetika? Aišku, kad ne molekulinė genetika su išgarsintu „Žmogaus genomo projektu“ ir savo pagrindine dogma: vienas genas – vienas baltymas, kuri žmogų padaro visiškai priklausomu nuo genų. Jau geras dešimtmetis kai ši dogma yra paneigta, bet ką mes apie tai žinome iš švietimo ir žiniasklaidos? Ir nežinosime, jei patys nesidomėsime.
Jau yra susiformavę kitos dvi genetikos kryptys: epigenetika (epi gr. – virš, šalia) ir lingvistinė-banginė genetika, kurios vis dar ignoruojamos ir vadinamos pseudomokslu, o ypač lingvistinė-banginė. Jos ir parodė, kad mes nesame genų vergai, kad genai nėra tie, kas sprendžia mūsų likimą – jie yra tik baltymų dauginimo įrenginiai. Tiesą sakant tai jau patvirtino ir molekulinė genetika – genai persirašo, t.y. pasikeičia. Už atvirkštinės transkriptazės (iš pradžių ji buvo išjuokta) atradimą Hovardas Teminas (Howard Temin) gavo Nobelio premiją. Kokius baltymus gamins genai, tiksliau sakant, kokie genai bus aktyvuoti baltymų gamybai, o kurie ne, priklauso nuo aplinkos ir kitų sąlygų.
Vaizdžiai sakant, genai yra tik tarsi maži įrenginiai, kurie gamina tam tikros formos plytas iš kurių galima sumūryti įvairiausios formos ir konfigūracijos pastatus. Tačiau kurie iš tų įrenginių bus įjungti ir kada įjungti, o kurie ne, sprendžia ne jie patys, bet aplinka ir kitos sąlygos. „Aplinka“, čia yra plati sąvoka, į ją įeina ir žmogaus jausmai, mintys, bei elgesys. Trumpai sakant, mes visada perrašinėjame genus, įjungiame juos ir išjungiame – patys to nežinodami. O štai senovėje žinota.
Epigenetika parodė, kad informacija, kuri įjungia ar išjungia tam tikrus genus gali būti perduoda per maistą, per tam tikras chemines medžiagas ir kitokį aplinkos poveikį. Banginė genetika parodė, kad genai priima ir bangomis perduodamą informaciją. Jau yra sukurtas DNR lazeris, kuriuo galima nuskaityti ir pernešti genetinę informaciją. Taigi genetinė arba paveldima informacija pernešama keletu lygių, kurie tikriausiai dar ne visi šiandieniniam mokslui yra prieinami ir žinomi. Banginė genetika operuoja kvantinės fizikos sąvokomis. Telegonijai įrodyti pakanka žinoti, kad genetinė informacija peršama ir bangomis.
Vienas pirmųjų banginės genetikos kūrėjų P. Gariajevas (П.П. Гаряев) sako: Merginai pirmasis vyras su kuriuo ji susieina yra ypatingai svarbus. Pirmojo vyro genetinė informacija bangos pavidalu užpildo visas laisvas vietas ir ten pasilieka visam gyvenimui. Chromosomos įsimena banginę informaciją ir lieka ten kaip tekstai. Moterys, kurios iki vedybų turėjo daug laisvo sekso po vestuvių gimdo nepilnaverčius vaikus.
Ar tai tinka tik moteriai ar ir vyrui? P. Gariajevas į tai atsako taip: sueityje vyras ir moteris patenka į vadinamąją supainiotą būseną (entangled state – kvantinės fizikos sąvoka). Susidaro kvaziorganizmas: jos informacija įeina į jį, jo į jos. Taigi telegonija abipusė.
Tai JAV dailininko A. Grėjaus (Alex Grey) piešinys, vaizduojantis, kad sueitis nėra vien tik dviejų kūnų susijungimas, bet ir apsikeitimas informacija.
Taip telegonija yra abipusė, tačiau jos poveikis vyrui ir moteriai yra skirtingas. Gariajevas nepaminėjo vyro ir moters fiziologinių skirtumų, kuriuos senosios kultūros gerai žinojo ir todėl buvo skirtingas požiūris į moters ir skirtingas požiūris į vyro paleistuvystę.
Moteris jau gimdama gauna pilną lytinių ląstelių – kiaušialąsčių rinkinį su genetine informacija, kuri jos organizme pasilieka per visą gyvenimą. Todėl informacija bangos pavidalu, kuri patenka į ją pirmosios sueities metu, taipogi lieka moteryje visam laikui. Štai kodėl moteriai taip svarbus yra pirmasis vyras.
Vyro organizmas kitoks nei moters. Jo lytinės ląstelės gaminasi nuolatos ir atsinaujina apytikriai kas trys mėnesiai. Gauta informacija iš dalies nutrinama ir jau negali būti paveldėta. Tai reiškia, kad vyro organizmas sugeba periodiškai blokuoti telegonijos veikimą. Vyrui pakanka dviejų metų skaistaus gyvenimo, kad galėtų blokuoti telegonijos veikimą. Ir vis tik patariama vyrams būti atsargiems. Yra senas priežodis: Negadink veislės.
Čia verta prisiminti, kad tradiciškai moterys labiau smerkiamos ir už alkoholio vartojimą. Priežastis ta pati – vyro ir moters dauginimosi organų skirtumai. Vyro lytinės ląstelės, kaip minėta, atsinaujina per tris mėnesius, o moters yra duotos nuo gimimo visam gyvenimui. Jos yra kiaušidėje ir apsaugotos nuo žalingos įtakos, tačiau vienas nuodas – etilo alkoholis prasiskverbia pro šią apsaugą. Kadangi moters kiaušinėliai neatsinaujina, tai pakenkimai nuo alkoholio, kad ir nedidelės dozės, moteriai sumuojasi. Alkoholio pakenktas kiaušinėlis išlieka tik nežinia ar jis bus panaudotas, o jei bus, tai kada. Statistika yra tokia: jei moteris visai nevartoja alkoholio apsigimimo tikimybė 1% – priklausomai nuo įvairių kitokių įtakų. Jei moteris retkarčiais truputį išgeria,– 7%, o jei alkoholikė – tai 70%.
Vyro lytinių ląstelių apsivalymui nuo alkoholio pakanka trijų mėnesių blaivaus gyvenimo laikotarpio. Banginei informacijai ištrinti reikia daugiau laiko – dviejų metų skaistaus gyvenimo.
Telegonijos dėsniais yra pagrįsta visa eilė senose kultūrose gyvavusių vedybinių gyvenimo papročių. Biblijoje aprašytas žydų tautos ir kitų senų kultūrų levirato (levir lot. dieveris) paprotys. Jo esmė tokia: jei vedęs vyresnysis brolis miršta nepalikęs palikuonių, tai jaunesniajam broliui tenka pareiga gyventi su našle ir palikti vyresniajam palikuonį. Ir tas palikuonis yra ne jo, bet vyresniojo brolio. Jis tiksliai atitinka telegonijos dėsnius: pirmasis vyras yra visų moters pagimdytų vaikų tėvas, nors tie vaikai ir būti pradėti kito vyro. DNR tyrimai to nerodo, bet pagal dvasines savybes jis bus pirmojo moters vyro vaikas.
Kitas pavyzdys, tai paprotys pirmajai nakčiai, jaunosios genofondo pagerinimui, kviesti gerbiamą išmintingą žmogų, pvz., aksakalą, kad jis uždėtų savo genetinį antspaudą. Kai kur šis paprotys įgavo iškreiptą formą, kaip pirmosios nakties teisė.
Irane iki šiolei vyrai tiki, kad jie atgimsta savo vaikuose, kurių sulaukia gyvendamas su moterimi, kuri jam buvo pirmoji.
Islamo pasaulyje plačiai paplitęs tikėjimas į ragadą arba miegantį vaisių. Pasak jo, vaikas gali būti pradėtas ir įsitvirtinti įsčiose kartais net iki septynerių metų. Islamo šalyse kur labai griežtai baudžiama už neištikimybę ir sanguliavimą, moteris, kuri pastojo jau po skyrybų, gali išvengti bausmės teigdama, kad dabar ji nešioja vedybinio gyvenimo metu pradėtą vaiką, kuris ik šiol miegojo.
Net 82% šiuolaikiškiausių Europos šalių (Skandinavijos valstybių, Vokietijos, Prancūzijos) 18-25 metų amžiaus vyrų per psichologinę apklausą pareiškė norintys savo žmonai būti pirmieji. Jie negalėjo paaiškinti savo norų ir tokių griežtų reikalavimų savo išrinktosioms šiais laisvos „meilės” laikais. Tas vyrų noras yra buvusiojo žinojimo išblėsę likučiai.
Lietuvoje dar prieš maždaug 100 metų buvo paprotys: Suvystytą vaiką paguldo šviesioj vietoj ir suėję artimieji tų namų, kaimynai, daugiausia moterys, jį „padobnija“, lygina, į ką panašus – tėvą, motiną, brolius ar kurį nors iš giminių. Pirmagimis kūdikis veik visuomet nepanašus nei į tėvą, nei į motiną, o atsigimsta į pirmą mergaitės sutiktą patinkamą vyriškį (Gimtasai kraštas 1943 m. Nr 31 „Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje“).
Sisteminės psichologijos kūrėjas B. Helingeris (Bert Hellinger) sako: Sueityje, pildosi šv. Rašto žodžiai: vyras palieka savo tėvą ir motiną ir glaudžiasi prie savo žmonos, ir jiedu tampa vienu kūnu. Sueitis yra (turėtų būti) meilės išsipildymas ir jai atitinka tam tikras sieloje vykstantis procesas, kurio tikrumą parodo jo rezultatas, nes tas ryšys, kurį ji užmezga, norim mes to ar nenorim, yra neišardomas, ir todėl nepakartojamas. Galima prieštarauti, kad skyrybos ir po to sekantys ryšiai, kartais rodo priešingai. Tačiau nors ir kokie geri jie bebūtų, antrieji santykiai veikia kitaip nei pirmieji. Antrasis vyras ar antroji žmona jaučia savo partnerio ryšį su pirmąja žmona ar pirmuoju vyru. Reikalas tas, kad abu partneriai antrąjį ryšį suvokia kaip kaltę pirmosios atžvilgiu. Tas pats yra ir tais atvejais, kai pirmasis partneris yra miręs, nes tiktai mūsų pačių mirtis nutraukia ryšius su pirmuoju partneriu. Visa tai Helingeris atrado praktikoje, dirbdamas su žmonėmis.
Nesunku padaryti išvadą, kad senose kultūrose buvusi santykių tarp lyčių reglamentacija – skaista iki vedybų ir ištikimybė santuokoje – yra genetinė sąvoka.
Toliau seka dabartinėmis sąvokomis trumpai persakytos senovinės žinios apie pirmosios nakties reikšmę. Pirmosios nakties metu vyras žmonai ar merginai perduoda:
● kraujo ir dvasios programas, kitaip sakant, savo genetinę informaciją, kuri užpildo visas moteryje esančias laisvas vietas.
● Savo vienerių gyvenimo metų energiją kūdikio pradėjimui ir išnešiojimui.
● Perduoda savo meilę ir save arba ne.
● Pažadina arba ne: motinystės dovaną rūpintis vaikais – genetinę, einančią per moteriškąją liniją (savo mamos, senelės, prosenelės ir t.t.), atmintį. Jei vyras į merginą žiūrėjo kaip į savo vaikų motiną, tai jis joje pažadina motinystės programą, o jei žiūrėjo kaip į jausminio pasitenkinimo priemonę, tada įsijungia pasitenkinimo programa.
Ar vyras yra atsakingas už paliktą merginą, kuriai atėmė nekaltybę? Tos sielos, kurias pritrauks jo genetinis antspaudas ir kurias gimdys jo palikta mergina, lieka tarsi be tėvo. Jis nusiėmė atsakomybę už jų auklėjimą. Jam lieka viso to pasekmės. Pasak senolių, vaikų, kuriuos gimdo moteris, sielos ateina iš vyro giminės.
Vyras su kiekviena nauja moterimi praranda vienerius savo gyvenimo metus. Tai tarsi žvakė deganti iš antro galo. Ir jiems niekas to nepasako, jie nesusimąsto. O kai ateina laikas saviems vaikams, jėgų nebeužtenka. Be to, kiekviena moteris su kuria vyras permiega apdovanoja jį savo genetiniais „turtais“. Visi gerai žino kokie pasileidėlės turtai.
Pvz., jei vyras permiega su moterimi, kuriai po aborto padarymo nepraėjo 40 dienų, jis iš jos gauna naikinimo programą. Vėliau tą programą jis įrašo į kitos moters gimdą. Jei pradėtas kūdikis prisitvirtins toje pačioje gimdos vietoje, tai garantuotas persileidimas, jei kitoje, – vaikas augs žudymo lauke ir pilnaverčio žmogaus jau nebus.
Moteris turinti daug vyrų teršia savo genetiką ir griauna energetinę matricą, o vėliau ir fizinį kūną. Bet kuris vyras sueities metu uždeda savo antspaudą ant jos energetinės matricos. Tokiu būdu ji į savo matricą surenka visų vyrų ligas, su kuriais ji santykiavo. Jas ji gali perduoti savo vaikams, bet visų pirma tai kenkia jos pačios sveikatai.
Atsitiktinės sueitys nepraeina be pėdsakų ir merginai. Visi žinote, kad prostitučių pensinis amžius tarp 30-40 metų. Toliau ji tampa invalide. Jei moteris per trumpą laiką turi daug vyrų, tai jos įsčios virsta kovos lauku, nes kiekvieno vyro energetika stengiasi jas pritaikyti sau, – ten vyksta skirtingų vyrų energetinių laukų susidūrimas ir kova.
Ar galima apsivalyti nuo telegonijos pasekmių? Vyrui, kaip jau minėta, nėra labai sunku – turi praeiti ne mažiau kaip du metai skaistaus gyvenimo, o vėliau laikytis ištikimybės santuokoje.
Moteriai gerokai sunkiau. Galima, bet reikia dviejų sąlygų: abipusės stiprios meilės ir sugebėjimo valdyti lytinę energiją. Tiek vyrui, tiek moteriai.
Genetinę taršą naikina ir tikra atgaila bei nuoširdus ketinimas dorai gyventi santuokoje. Pasiruošimas santuokai ir gerai atliktos vestuvių apeigos turi valomąją galią. Svarbiausia yra po vestuvių išlaikyti duotą priesaiką ištikimai mylėti, gerbti ir rūpintis vienas kitu iki mirties.
Skaista iki vedybų ir ištikimybė santuokoje yra santykių tarp lyčių reglamentacija, sauganti žmogaus ir jo palikuonių sveikatą bei gyvybingumą. Švara yra švara ir ji reikalinga visur. Lietuvių kalboje santykių tarp lyčių švaros nusakymui yra specialūs žodžiai: skaistumas, skaistybė, skaista. Dabar šiuos žodžius dažniausiai suprantame kaip visišką susilaikymą vos ne kaip celibatą, tačiau skaistos esmė yra ne susilaikymas, bet vidinė – minčių ir jausmų bei genetinė švara.
Kol nėra ištikimo gyvenimo draugo – tavo vaikų tėvo ar tavo vaikų motinos – sueitys su prašalaičiais ir net mintys apie tai yra nešvarios. Švarios sueitys yra tik su vienu ar vienintele. Todėl senoviniu supratimu ištikimybė santuokoje taipogi yra gyvenimas skaistoje ir genetinė švara. Trumpai sakant, švarūs arba skaistūs lyčių santykiai yra tada kai susieinama tik su vienu ar viena. Sueitys su kitais yra nešvarios. O ten kur švara ten ir sveikata.