Senyvas indėnas mokė karštakošius savo genties jaunuolius: – Kai tave kas nors mirtinai įžeidžia ir kraujas taip užverda, kad net nusprendi nužudyti kaltininką, prieš įvykdydamas kerštą prisėsk, prikimšk pypkę tabako ir užsirūkyk.
Surūkęs imsi galvoti, kad mirtis, ko gero, per didelė bausmė už padarytą skriaudą. Gal verčiau iškarsti tam nenaudėliui kailį?
Tada užtrauk antrą pypkę. Rūkyk lėtai, neskubėdamas. Po minutėlės pamanysi, jog pakaks ir to, jei, užuot paleidęs kumščius į darbą, išplūsi priešininką užgauliausiais žodžiais.
Puiku! Pasirengęs iškoneveikti įžeidėją, dar kartą prisėsk ir prisidek trečią pypkę. Ją sutraukęs, panorėsi susitaikyti su tuo žmogumi.
Tarp vienuolyno brolių prasidėjo vaidai. Aštrūs ginčai užsiliepsnodavo dėl mažmožių. Neapsikentę vienuoliai kreipėsi pagalbos į dvasios mokytoją, kuris tvirtino žinąs patikimą būdą, kaip padėti žmonėms pamilti vienam kitą ir gyventi santarvėje.
Atvykęs mokytojas atskleidė šią paslaptį:
– Kiekvieną kartą, su kuo nors susipykęs, mintyse sau ištark: Juk artinasi mano mirties valanda, ir jo taip pat. Mintis apie mirtį akimirksniu išsklaidys patirtas nuoskaudas.
Autorius: Bruno Ferrero