Maža kaimo mokyklėlė buvo kūrenama anglimi. Kiekviena rytą vienas mažas berniukas prieš ateinant mokytojui ir klasės draugams pakurdavo krosnį.
Vieną rytą jie rado mokyklą liepsnose. Iš degančio pastato buvo ištrauktas ir į artimiausią apygardos ligoninę nuvežtas praradęs sąmonę mažasis berniukas. Labiausiai apdegė apatinė jo kūno dalis, Gulėdamas lovoje, jau pusiau atgavęs sąmonę mažasis berniukas nugirdo savo motinos ir gydytojo pokalbį. Gydytojas motinai kalbėjo, kad jos sūnus tikriausiai neišgyvens – taip iš tikrųjų galėjo atsitikti, nes liepsna nuniokojo visą apatinę jo kūno dalį.
Bet drąsusis berniukas mirti nenorėjo. Jis sau pasakė, kad būtinai išgyvens. Ir kažkokiu būdu, tuo nustebindamas gydytoją, išgyveno. Kiek vėliau, kai jo gyvybei jau niekas nebegrėsė, jis vėl nugirdo motinos ir gydytojo pokalbį. Motinai buvo pasakyta, kad berniukas visam laikui liks luošiu – nevaldys apatinės kūno dalies, nes ugnis sunaikino didelę dalį jo apatinių galūnių audinių.
Drąsusis berniukas dar kartą pasiryžo mesti iššūkį likimui. Jis nebus luošys. Jis vaikščios. Tai turėjo būti ypač sunku, nes apatinės kūno dalies jis visiškai nevaldė. Jo plonos kojos tiesiog kabėjo be gyvybės ženklų.
Galų gale jis buvo išleistas namo. Kiekvieną dieną motina masažuodavo jo plonas kojas, bet jis jų vis dar nejautė ir pajudinti negalėjo. Nepaisant to, tikėjimas, kad jis kada nors vaikščios, išliko toks pat stiprus.
Kai jis negulėdavo lovoje, sėdėdavo neįgaliojo vežimėlyje. Vieną saulėtą dieną motina jį išvežė į lauką pakvėpuoti grynu oru. Šį kar tą jis nesėdėjo, o nusiropštė nuo vežimėlio ant žemės ir, paskui save traukdamas kojas, nušliaužė.
Jis šliaužė jų sklypą tveriančios tvoros link. Prišliaužęs jis užjos nusitvėrė, didelių pastangų dėka pakilo ir į ją atsirėmė. Tada laikydamasis tvoros, stulpelis po stulpelio jis pradėjo judėti išilgai jos. Tvirtai pasiryžęs vėl kada nors vaikščioti, taip jis mankštinosi kiek vieną dieną ir greitai palei visą tvorą išmynė takelį.
Kasdienių masažų, geležinio užsispyrimo ir tvirtos valios dėka vieną dieną jis pajėgė atsistoti, vėliau pradėjo vaikščioti pasiramstydamas. Praėjus kiek laiko jis jau vaikščiojo be ramsčių, galų gale – pradėjo bėgioti.
Į mokyklą jis pradėjo vaikščioti, po to – į ją bėgioti. Jis bėgiodavo be jokio tikslo – vien dėl pašėlusio malonumo bėgioti. Koledže jis subūrė bėgikų komandą.
Vieną dieną „Madison Square Garden” arenoje šis jaunuolis, kuriam buvo pranašauta mirtis, kuris neturėjo vaikščioti ir tuo labiau niekada negalėjo tikėtis bėgioti, pasiekė pasaulio mylios bėgimo rekordą.
Burtas Dubinas
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.