Nuožmūs priešai vijosi dykumų klajoklį. Vargšas bėgo slėptis į aštriomis uolomis nusėtą dykumos pusę, ten, kur buvo sunkiau praeiti. Skubėjo vos atgaudamas kvapą, kol galiausiai jam už nugaros visiškai nutilo arklių kanopų bildesys.
Sustojęs apsižvalgė aplinkui: buvo atsidūręs siaurame nejaukiame tarpeklyje, viršuje kybojo grėsmingi granito ir tamsaus bazalto luitai. Žmogus labai nustebo, pamatęs tarpekliu vingiuojantį takelį. Ėmė juo eiti ir netrukus pasiekė didelės tamsios grotos angą. Netvirtu žingsniu įžengė vidun.
– Ateik, broli.
Malonus balsas jam suteikė drąsos. Beduinas pamatė šešėlyje sėdintį tik ką besimeldusį atsiskyrėlį.
– Tu čia gyveni? – paklausė beduinas.
– Žinoma.
– Kaip tu gali taip gyventi – vienas, beturtis, toli nuo žmonių?..
Atsiskyrėlis nusišypsojo.
– Aš nesu beturtis. Turiu didžiulius turtus.
– Kur?
– Pažvelk ten, – atsiskyrėlis jam parodė nedidelį plyšį uolos viršuje. Ar matai?
– Nieko nematau.
– Tikrai nieko nematai?
– Matau tik gabalėlį dangaus.
– Ar gabalėlis dangaus tau neatrodo didžiulis lobis?
Teko skaityti vieno nacių kalinio istoriją. Šis žmogus parašė šeimai džiaugsmo kupiną laišką po to, kai jį perkėlė iš kameros, kurioje tebuvo keturios plikos sienos, į kitą, kur vienos sienos viršuje žiojėjo plyšys. Pro tą plyšį kas rytą jis galėjo matyti skiautelę žydro dangaus, o kas vakarą – vienų kitą spindinčią žvaigždę. Kaliniui tai buvo neįkainojamus lobis.
Mes galime matyti visą dangaus skliautą. Tačiau įsijungiame televizorių.
Autorius: Bruno Ferrero.