Meilės filosofija
I
Į upę suteka šaltiniai,
Į jūrą teka upės,
Dangaus vėjeliai pirmutiniai,
Kur tik pažvelgsi, supas;
Ir niekam vienišam nemiela,
Visur visi po du,
Dvi sielos virsta viena siela.
Kodėl ne aš ir tu?
II
Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,
Bangelė bangą glosto;
Sesuo gėlė brolelį brangų
Užmigdo ir apklosto.
Ir saulei mielas žemės vardas,
Ir mėnuo štai virš sodų:
Ko būtų šis švelnumas vertas,
Jei ne mane bučiuotum?
(Vertė K. Navakas)
Percy Bysshe’as Shelley (1792-1822)
Anglų filosofinis poetas Percy Bysshe’as Shelley atmetė visas elgesio normas, nes tikėjo aistringa meile ir žmogaus laisve. Jis maištavo prieš aštrią anglų politikų kritiką ir religiją.
Percy Bysshe’o Shelley poezija apie aistrą kasdieniame gyvenime palikimas mums visiems. Toks autoritetingas šaltinis kaip „Britaniškoji enciklopedija“ apie šį anglų poetą romantiką rašė: „Aistringai troškęs asmeninės meilės ir visuomenės teisingumo jis pamažu perkėlė tai į eilėraščius, kurie prilygsta geriausiems anglų literatūros kūriniams“. Aistringas gyvenimas duoda didelį atlygį. Tai dar labiau sustiprėja, kai žinai, jog mirtis – savivaliautoja ir gali užklupti visai netikėtai, kaip ji pasielgė su Shelley.
Pagalvokite. Devynioliktojo amžiaus pradžioje Anglijoje gyveno žmogus. Jis rizikavo savo gyvenimu, nes kritikavo įstatymus, ginančius politines teises ir katalikų autonomiją Airijoje. Būdamas devyniolikos poetas turėjo bėgti; dvidešimt ketverių metų jis prarado žmoną, kuri nusižudė, o po metų mirė du jo vaikai. Vėliau, trokšdamas turėti gyvenimo partnerę, kuri „jaustų poeziją ir suprastų filosofiją“, jis vedė savo mylimąją Meri Volstounkraft. Shelley keliavo po Europą. Pragyvenimui užsidirbdavo rašydamas ir spausdindamas poeziją. Įvairiuose Europos miestuose jis susitikdavo su lordu Baironu ir suvienydavo poetinius ieškojimus. Jis skelbė, kad poetai yra nepripažinti pasaulio įstatymų leidėjai, nes jie kuria žmogiškąsias vertybes ir nuostatas, formuojančias visuomeninę tvarką.
Šis žmogus buvo tikras idealistas, rašantis apie savo meilę meilei ir aistrą aistrai. Jis sukaupė didžiulį poezijos ir prozos lobyną, tačiau darbas nutrūko, poetui žuvus laivo katastrofoje audros metu. Tada jam buvo dvidešimt devyneri. Apie didžiulę aistrą mums kalba net tik jo poezija, bet ir jo gyvenimas.
Poetas nebijojo nepalankių situacijų, rizikavo reputacija ir gyvenimu, mėgavosi kiekviena būties akimirka. Čia pateiktas eilėraštis „Meilės filosofija“ išreiškia aistros pulsavimą, kurį Shelley jautė savo idealistiškoje širdyje. Kaip ir visa jo romantiškoji poezija, šis eilėraštis kalba: mylėkite tuos, kuriuos garbinate, ir išreikškite tai aistringai; priešingu atveju jūsų gyvenimas bus nieko vertas.
Meilė – aistringoji įvairovė – yra vidinių troškimų jausmas, persmelkiantis kiekvieną mintį, kiekvieną prabudimo akimirką. Tai palaimos būsena, kurią paprastai sutapatiname su seksualiniais ar romantiniais jausmais kuriuos apimti ekstazės dalijamės su mylimu žmogumi. Visi tie susiliejimai, susimaišymai, apkabinimai ir bučiniai tarp upių, vėjų, kalnų, gėlių ir mėnulio spindulių – tai Shelley metaforos šiai bendrai palaimos būsenai išreikšti. Kodėl, mano jis, neišreikšdami šių jausmų turėtumėte žlugdyti savo gyvenimą? Prisimenu įvairiais gyvenimo momentais patirtą skausmą, kai negalėjau kam nors parodyti savo meilės. O kai ją išreikšdavau ilgais bučiniais, stipriais apkabinimais ir susijungimu, jausdavausi, lyg būčiau miręs ir patekęs į rojų.
Tačiau aistra gali kilti ir kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, apėmus kūrybos ekstazei. Kai mąstome apie šį reiškinį savo gyvenime, svarbu atkreipti dėmesį į tuos dalykus, kurie mums sukelia aistrą. Pavyzdžiui, aš patiriu kūrybos ekstazę rašydamas arba bendraudamas su auditorija. Jaučiu palaimą daugelyje situacijų, kurios yra tokia pat sąjunga, kokią Shelley apibūdina savo poezijoje.
Jaučiu buvimo su savimi ekstazę, bėgdamas ilgą maratono distanciją ar žaisdamas tenisą. Patiriu ekstazę giliai medituodamas, ilgai vaikščiodamas su savo žmona arba žiūrėdamas savo vaikų pasirodymą. Shelley kalba apie meilę ir pilną džiugesio širdį, vertinančią pasaulio grožį bei visus, su kuriais jaučiame ryšį. Jo aistra nėra vien ta, kuri paverčia mus seksualinės ekstazės vergais. Jo nuomone, gyventi reikia ne taip, lyg tai būtų pirmoji paskutiniųjų jūsų gyvenimo metų diena, bet taip, lyg tai būtų vienintelė diena jūsų gyvenime – o taip, be abejo, ir yra – ir dalytis aistra, nes pasidalytas džiaugsmas yra dvigubas džiaugsmas.
Dažnai į gyvenimą mes žiūrime pernelyg rimtai, mintimis palaikome savo susirūpinimą, ar – dar blogiau – abejingumą. Džiaugsmas ir ekstazė kyla iš vidaus; jų negalima nusipirkti už jokius pinigus. Mes visi siekiame džiaugsmo ir laimės, tačiau jiems aplankius pamatome, kad tai nėra įprastas jausmas. Raktas šiai būsenai pažinti yra aistra, įlieta į mūsų gyvenimą. Ne tik į meilę ir seksualinį gyvenimą, bet ir į poilsį, profesiją bei visus savęs ieškojimus, besimaišančius su nuostabia visata. Pasaulyje tiek daug dalykų, vertų aistros!
Pastebėjau, jog žmonės, kurie turi aistros ar stipriai trokšta ką nors pasiekti ir neleidžia kitiems suniekinti ar supeikti savo sumanymo, gyvenime visada pasiekia savo tikslus. Shelley išgyveno savo aistringą idealizmą su kiekvienu įkvėpimu ir širdies tvinksniu. Ši aistra atsispindi įstabioje poezijoje. Dar kartą perskaitykite „Meilės filosofiją“ ir paklauskite savęs: „Kodėl gi ne?“
Norėdami įlieti aistros į savo gyvenimą:
• Žinokite, jog esate džiaugsmingosios visatos dalis. Leiskite savo romantiškosioms, kupinoms ekstazės ir palaimos emocijoms ku0 dažniau pasireikšti kasdieniame gyvenime. Kai jaučiate džiaugsmą, įsijauskite į jį ir išreikškite. Kaip sakoma Naujajame Testamente: „Džiaugsmas yra sielos vaisius“. Neatsisakykite šio vaisiaus.
• Kurkite poeziją. Skirkite laiko savo aistros jausmams užrašyti. Jei jūsų aistra yra poezija ar senoviniai baldai, matematika ar muzika, išreikškite tai savais žodžiais.
• Pažadėkite sau būti aistringais. Jauskite aistrą viskam, ką pasirenkate, ir neleiskite kištis jūsų vidiniam kritikui. Kai šis vidinis kritikas bandys priversti jus jaustis kvailai, švelniai, bet tvirtai liepkite jam palaukti koridoriuje. Vėliau, jei norėsite, galėsite jį pakviesti.
• Kuo dažniau kalbėkite apie savo jausmus tiems, kuriuos mylite. Tai suteiks jums galimybę pasidalyti savo džiaugsmu ir taip jį padvigubinti.
• Skaitykite, skaitykite ir dar kartą skaitykite tokių aistringų poetų, kaip Shelley, poeziją. Pasistenkite kartu pajusti jų ir jūsų širdžių plakimą. įsivaizduokite, kad matote ir jaučiate tai, ką dar prieš šioje planetoje atsirandant jums matė jie.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer