Nuodingas medis
Aš pykau ant savo draugo:
Pasakiau jam ir atlėgo.
Aš pykau ant priešo: nieko
Nesakiau ir pyktis augo.
Baikščiai laisčiau aš kas dieną
Savo ašarom jį vieną;
Savo šypsenom jį šildžiau,
Stengiausi, jog nenuvilčiau.
Ir jis augo, pakol kartą
Subrandino vaisių gardų.
Mano priešas, jį pamatęs,
Nusiskinti užsimanęs.
Kai naktis užklojo plotą,
Jis įsėlino į sodą:
Taip jį ir atrado rytas,
Negyvą po medžiu parkritus.
(Vertė K. Navakas)
Williamas Blake’as (1757-1827)
Williamas Blake’as buvo anglų poetas, graveris, dailininkas ir mistikas. Jo poezija labiausiai žinoma dėl misticizmo ir sudėtingo simbolizmo.
Williamas Blake’as yra vienas iš mano didvyrių. Jis buvo tobulas poetas, tapytojas, menininkas ir svajingas mistikas, tačiau amžininkai jį laikė pamišėliu ir dažnai ignoravo. Visą gyvenimą jis pragyveno skurde į mirė visų apleistas. Tačiau šiandien šis žmogus laikomas vienu originaliausiu ir didžiausių asmenybių literatūros istorijoje, o jo originalios graviūros yra reti lobiai, verti milijonų dolerių.
Visą gyvenimą „rijau“ ir plačiai citavau jo epinius eilėraščius, todėl nuspręsti, kurį kūrinį įtraukti į šią knygą, buvo tikrai nelengva. Pirmosiose 1803 metais parašyto eilėraščio „Nekaltumo alegorijos“ eilutėse skamba garsiausi jo žodžiai: „Norėdamas smiltelėje matyti pasaulį, o Dangų – laukinės gėlelės žiede, delnuose sulaikyk begalybę, amžinybę aprėpk valanda“. Jie kalba apie Blake’o troškimą protu suvokti Dievą arba begalybę, vaizduotės galią ir visatos vienybę. Šioje knygoje jau kažkur rašiau šiomis temomis, todėl pasirinkau „Nuodingą medį“. Tai kitas puikus pavyzdys to, ką šiandien mums siūlo šis „pamišęs genijus“, ką daugiau kaip prieš du šimtus metų pačiame prancūzų revoliucijos, liepsnojusios vos už šimto kilometrų nuo jo gyvenamosios vietos, įkarštyje rašė kūrybinga Blake’o plunksna.
„Nuodingas medis“ – puikus pavyzdys, kaip bendraujant išlaikyti nuoširdžius santykius. Paslapties raktas — bendravimas. „Aš pykau ant priešo: nieko nesakiau ir pyktis augo“. Koks paprastas būdas sunkiau suvokiamai tiesai išreikšti. Kai ką nors jaučiate ir turite sveiko proto ar drąsos šį jausmą išreikšti tiems, kuriuos mylite, pyktis ir įniršis išnyksta tarsi mostelėjus burtų lazdele.
Praeityje, kai supykdavau, būdavau linkęs tylėti. Leisdavau sau dėl to nerimauti, nuolatos apie tai galvoti ir mintyse kartoti be galo ištęstus dialogus su žmogum, ant kurio pykdavau. Kol būdavau užėmęs šią mylimų žmonių ar draugų atstūmimo poziciją, tol pyktis laikydavosi. Kai pagaliau jis praeidavo ir galėdavome apie tai pasikalbėti, išreikšti savo jausmus, nepaisydami, kad kitam jie gali atrodyti absurdiški, pyktis kaipmat stebuklingai atslūgdavo. „Aš pykau ant priešo: nieko nesakiau ir pykus augo“. Būtent šią pamoką man reikėjo išmokti. Ir dabar kasdien ją pakartoju.
Praeityje labiausiai savo mylimus žmones pats paversdavau priešais. Taip pasielgęs- viduje laikydavau įniršį, žaisdavau su savimi intelektualius žaidimus, kurdamas neįtikėtinai sudėtingą scenarijų, kuriame dalyvavau tik aš vienas. Taigi polinkis viduje laikyti pyktį ir jo neišreikšti leido man išauginti tai, ką Blake’as vadina nuodingu medžiu. Aš laistydavau jį ašaromis ir šildydavau melagingomis šypsenomis. Koks rezultatas? Medis“ augo ir subrandindavo vaisius. Šie vaisiai — tikrai nuodingi. Tokie nuodingi, kad pagaliau sunaikindavo tuos, kuriems „prilipdydavau“ priešo etiketę. Jie „negyvi gulėjo po medžiu“.
Šis eilėraštis turi gilią prasmę. Tai turi būti taikoma ne tik asmeniniams santykiams, bet ir bendraujant su kiekvienu. Vos pajuntate, kad kibirkštys veržiasi iš jūsų, o įniršis ima augti, jūs pradedate klimpti į tikrą liūną. Vienintelis kelias iš jo — sustoti ir susitaikyti su tuo žmogumi. Pasakykite jam: „Jaučiu, kad dabar bandote manimi pasinaudoti. Noriu, kad liautumėtės“. Toks atvirumas atitolins pyktį, sustabdys nuodingojo medžio, galinčio visiškai sunaikinti jus ir jūsų tariamą priešą, augimą.
Taip pat elkitės ir glaudžiai bendraudami šeimoje: vos pajuntate pyktį ar ką nors panašaus, pasistenkite sukaupti drąsą ir ramiai, be įžeidinėjimų pasakykite, kaip jaučiatės. Patyriau su savo vaikais, kad kai taikau „tylėjimo metodą“, pyktis nenuslūgsta. Iš tikrųjų jis tampa dar didesnis: mes vienas kitą paverčiame priešais ir dabar viduje auginame po savo nuodingą medį. Kai susėdame ir aš papasakoju, kaip jaučiuosi ir kas man nepatinka, po to užsimezga atvira diskusija. Jos metu mes abu išsakome savo mintis ir pokalbis baigiasi stipriu apsikabinimu bei žodžiais: „Ir aš tave myliu, tėveli“. Nuostabu: „Pasakiau jam ir atlėgo“. Jei norite, kad jūsų santykiai kuo dažniau būtų puikūs, įsiminkite šiuos keturis žodžius.
Bendraujant dviems žmonėms, konfliktai neišvengiami. Dažnai man atrodo, kad jeigu dviejų žmonių nuomonės visada sutampa, vienas iš jų yra nereikalingas. Jūsų sielos draugas dažnai yra asmuo, mažiausiai panašus į jus. Jis yra tas, kuris paspaudžia mygtuką, sukeliantį jūsų pyktį. Būtent dėl šios jėgos jis yra jūsų sielos draugas. Kai supykstate, asmuo, kuris, jūsų nuomone, sukėlė tą pyktį, tuo metu yra didžiausias jūsų mokytojas. Jis tarsi pasako, kad dar neišlavinote savęs, vis dar nežinote, kaip išlikti ramiam, kai kas nors nuspaudžia šį mygtuką.
Ramybę atgausite, jei savo draugui, mylimam žmogui, vaikui, bendradarbiui ar savo uošvei tiksliai nusakysite, ką jaučiate. Kalbėkite atvirai, sąžiningai ir pajuskite, kaip pyktis atlėgsta. Nuodingasis medis nebeaugs.
Norėdami Williamo Blake’o eilėraščio mintis įdiegti savo gyvenime, pradėkite laikytis šių paprastų patarimų:
• Pajutę, jog jūsų santykiai pradeda atšalti, kuo nors kaltinate save ar kitą, paprasčiausiai nutraukite tylą. Pavyzdžiui, galite pasiūlą. „Gal galėtume abu pakalbėti, be jokių vertinimų pasakyti, kaip dabar jaučiamės?“
• Norėdami tiesiai pasakyti, ką jaučiate, pradėkite žodžiais: „Aš jaučiuosi…“ Akcentuokite, kad šiuo metu jums labiausiai reikia nuoširdaus ir supratingo atsakymo į jūsų jausmus. Išgyvenkite ir pripažinkite savo jausmus, lyg būtumėte su draugu, kuriuo galima pasitikėti ir su kuriuo galima pasidalyti nerimu. Svarbu ne iškilusi problema, bet jūsų bendravimas. Po to su meile, be situacijos vertinimo įsiklausykite į kito žmogaus jausmus ir juos supraskite.
• Apribokite savo tylėjimo laiką. Jei jums užtenka valandos, visa kita tampa nesvarbu. Net jei esate labai nusivylę ar įžeisti, atverkite bendravimui kelią. Pamatysite, kad Kaip išmokti bendrauti? užgesins nirštą beveik akimirksniu.
• Niekada neikite miegoti, savyje užgniaužę pyktį. Jis užspaus energetinį lauką, kuriuo jūs abu dalijatės, ir paspartins nuodingojo medžio augimą. Prieš eidami miegoti paprasčiausiai išsakykite savo jausmus ir pasistenkite parodyti bet kokį prisirišimo ženklą, net jei dėl to nukentėtų jūsų išdidumas.
Kuo greičiau sukursite atvirą ir nuoširdžią atmosferą, ypač atsižvelgdami į nesutarimo priežastis, tuo mažiau nemalonūs bus galimi nesutarimai. Mat būtent tada, kai žmogus jaučiasi nemaloniai, nuodingasis medis pradeda želti ir stiebtis aukštyn.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer