O, kad patyrę specialistai iš tokios televizijos laidos kaip „Švaros misija” paskambintų mums į duris ir nublizgintų išblukusias keturias sienas! Tačiau kadangi ši galimybė žaibiškai atsinaujinti mažai tikėtina, mėnuo po mėnesio jaučiamės vis labiau prislėgti. Vis daugiau kas namie nepatinka: prieškambaris – sterilus kaip gydytojo kabinetas, lempos – tikros senienos, svetainė paskutinį kartą dažyta praėjusiame tūkstantmetyje. „Gana gūžtis kaip pilkai pelytei, laikas keistis!” – teoriškai galvojame, tačiau metų metus dėl, savo būsto nepajudiname nė piršto.
Vis dėlto ateina diena, kai įsigyjame šūsnį namų dizaino žurnalų, prilimpame prie baldų parduotuvės vitrinos arba nusistebime šauniai įrengta draugų buveine. Staiga mums nušvinta akys, suprantame, ką reikia keisti, ir visai nesunkiai papuošiame savo namus. Kartais užtenka poros naujų akcentų, pavyzdžiui, užuolaidų ar linksmos patalynės su derančiu lovos užtiesalu, šiek tiek medžiagos dekoracijoms ar naujų sienų dažų – ir įgrisusi lūšna virsta nauju pasauliu. Netgi nuo vienintelio sumaniai parinkto baldo kambarys sušvinta naujai.
Kai namuose atsiranda kas nors nauja, tenka išmesti senų daiktų. O tam reikia pasiryžti išsiskirti su senu šlamštu. Tas, kam pavyko išsikuopti, jaučiasi bent dvigubai palengvėjęs. Tokios akcijos padaro gyvenimą skaidresnį ir palieka daugiau erdvės laimei.
Priimu iššūkį!
Štai iškilo naujas pavojus kaip koks neįveikiamas kalnas, kurį mieliausiai nepastebimai apeitume. Naujas darbas? Juk ir senasis ne toks jau prastas! Naujas partneris?
Vienam irgi visai nieko! Žygis į kalnus ar upe? Bet juk įprastas maršrutas po parką kur kas paprastesnis!
Tačiau jei nuolat bėgsime nuo naujų iššūkių, nepajusime tikro pasitenkinimo. Tik tas, kas išbando savo galimybių ribas, sužino, ko yra vertas. Įveikę save ir ėmęsi naujo uždavinio ar aukšto tikslo, galime didžiuotis savimi ir džiaugtis. Bandykime – ir pavyks! Nuo endorfinų pliūpsnio pasijusime taip pakiliai, kad užmiršime ir sportbačio pritrintą pūslę ar nuovargį po savaitę trukusio mokymosi.
Kad išmėginimas priverstų gamintis laimės hormonus, jis turi būti nelengvas, bet ir ne per sunkus, jaudinti, bet ne erzinti. Ir visai nesvarbu, kad kokie nors draugai įkopė į Kilimandžarą ar atliko šuolį su guma – svarbiausia iš naujo atrasti save. Nieko baisaus, kad viešojo kalbėjimo kursai aukštojoje mokykloje kitiems neatrodo tokie įspūdingi – juk mums rūpi pasiekti mažą pergalę prieš viduje tūnantį kipšiuką.
Ištraukos iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“