Iš „Venecijos pirklio“
Malonė prievartos nepripažįsta;
Ji – kaip lietus, nukritęs iš dangaus.
Sausros metu; ji dviguba palaima:
Ir tam, kurs teikia ją, ir tam, kurs gauna;
Ir jos galia pilniausiai atsiskleidžia
Galiūnų rankose, todėl karaliui
Labiau ji tinka, negu karūna.
Jo skeptras — ženklas laikinos valdžios,
Išreiškiantis karališką didybę
Ir įkvepiantis nuolanką ir baimę.
Malonė — galingesnė už skeptrus,
Nes josios sostas — tai karalių širdys.
Ji — Dievo ženklas. Žemiška galia
Tada labiausiai dieviška atrodo,
Kada malonė švelnina teismus.
(Vertė Vytautas P. Bložė)
Viljamas Šekspyras (1564- 1616)
Karalienės Elžbietos ir ankstyvojo jakobinų laikotarpio anglų poetas bei dramaturgas Viljamas Šekspyras yra plačiausiai žinomas autorius anglų literatūroje.
Kodėl pasirinkau būtent šį kūrinį žmogaus, laikomo visų laikų didžiausiu dramaturgu bei sonetų rašytoju? Skaityti Viljamą Šekspyrą – tai pasinerti į jo neregėtai turtingą ir išradingai vartojamą anglų kalbą. Mano pirmasis pasirinkimas buvo valdingas monologas, kuriame jis užduoda klausimą, dažnai ateinantį į galvą visiems tiesos ir aukštesnio pažiniu, ieškotojams. „Būti ar nebūti“ – štai tas klausimas. Jaučiau, kad prisiliečiau prie temos, sprendžiančios konfliktą tarp žiaurios lemties sukeliam kančių ir pastangų įveikti rūpesčius.
Galiausiai nusprendžiau pateikti „Venecijos pirklio“ ištrauką apie atlaidumą. Manau, jog šios penkiolika eilučių yra pačios giliausios ir praktiškiausios iš kada nors parašytų apie šią žmogišką savybę.
Gyventi atlaidumo dvasia ir prisiminti jį kiekvieną dieną – tai būdas sušvelninti savo žemesnius ir primityvesnius instinktus. Kai mus įžeidžia, pirmasis impulsas paprastai būna noras atsilyginti tuo pačiu. Mūsų barbariškoji pusė reikalauja keršto, o ne malonės. Šekspyras malonę vadina Dievo savybe ir sako, kad „Ji – kaip lietus nukritęs iš dangaus“ ir dukart palaimina. Pirmą malonės ar gailestingumo palaiminimą gauna duodantysis. Šios eilutės atspindi visą išmintį, kurią siūlo psichologinė literatūra. Jos tarsi sako: būkite sau atlaidūs, per daug neteiskite savęs už padarytą klaidą ar už tai, jog nepavyko gyventi pagal priimtas taisykles. Stenkitės nesielgti netinkamai, saugokitės nesėkmių, būkite sau švelnūs ir mylintys. Atleiskite sau, jog esate tokie žmogiški, kai žvelgiate į tamsiausias savo sielos kerteles ir liekate sutrikę bei nusivylę savo poelgiais, atleiskite sau, pasinaudokite savybe, kurią Šekspyras vadina „karaliui labiau tinkančia negu karūna“. Priimdami pirmąjį atlaidumo palaiminimą ir skirdami jį sau, atsiversite galimybei pasiūlyti šią savybę „tam, kuris ima“.
Jei nemokate savęs nuoširdžiai užjausti, niekada negalėsite užjausti kito. Negalite mylėti kitų, jei nemylite savęs, arba vargšui duoti pinigų, patys jų neturėdami. Išmokti atleisti sau gali padėti įžvalgus ir išmintingas mano mokytojo Sri Nisargadattos Maharajaus patarimas: „Nusidėjėlis ir šventasis yra tik besikeičiančios natos. Šventasis nusidėjo, nusidėjėlis bus pašventintas“. Visi mes padarome nuodėmių. Netgi tie, kuriuos vadiname šventaisiais. Apsvarsčius šiuos žodžius, daug lengviau išmokti atleisti sau. Dabar jūs galite atleisti ir kitam. Būtent tai Šekspyras turėjo galvoje, kalbėdamas apie dvigubą atlaidumo palaiminimą.
Nors bijomės tų, kurie turi žemiškos valdžios galią, poetiškai vadinamą karaliaus skeptru, malonė, kaip primena mums dainius, yra aukščiau „galingesnė už skeptrus“. Jis turi dievišką savybę pažvelgti į akis tiems, kurie elgėsi blogai ar kaip nors mus užgavo, pašalinti mūsų polinkį mojuoti galingųjų lazdomis. Kai užuot grūmoję savo įžeidėjams atleidžiame patenkame ten, kur „žemiška galia labiausiai dieviška atrodo“.
Naudodamiesi tėvų ar suaugusiojo autoritetais, kuriuos mums suteikia amžiaus ir padėties privalumai, mes dažnai turime teisę demonstruoti karališkosios galios simbolius. Kai mums nepaklūsta, kyla didelė pagunda skirstyti bausmes ir ieškoti keršto. Gailestis paprastai ateina vėliausiai. Tokiais momentais išmokau prisiminti save: koks visada kantrus ir maloningas tamsiausiais ir baugiausiais mano gyvenimo laikotarpiais man būdavo Dievas. Niekada nesijaučiau Dievo apleistas. Netgi tada, kai dėl mano padarytų klaidų jis atrodydavo ne toks gailestingas. Ši dieviška savybė naudingiausia tada, kai atlaidumas sušvelnina teisingą nuosprendį, užuot jį pakeitęs.
Kai auklėju savo vaikus, sulaužiusius taisyklę, nesilaikiusius susitarimo ar šiaip ką nors iškrėtusius, visada prisimenu Šekspyro patarimą teisingumą sušvelninti gailestingumu. Pasakau, jog labai juos myliu ir žinau, ką reiškia suklysti, ir taip atlaidumu bei gailesčiu sušvelninu pasekmes, todėl nesklandumams likus praeityje, jie jaučiasi mylimi.
Supratimas, kad reikia būti atlaidžiam, turi būti taikomas jums bendraujant su aplinkiniais visose gyvenimo srityse. Pasiūlyti užuojautą tiems, kurie jus užgavo ar nuvylė, visai nereiškia būti auka. Tuo tarsi pasakome: „Suprantu, nesu abejingas, atleidžiu, tačiau man tai vis tiek nepatinka. Todėl netoleruosiu tokio elgesio su manimi ir neleisiu manyti, jog man tai priimtina“. Skirtumas tas, jog nereikia keršyti ar įrodinėti savo pranašumą. Nešiodami atlaidumą širdyje pajusite, kad jus daug mažiau trikdo ir liūdina žalingas elgesys, su kuriuo susiduriate ar apie kurį skaitote beveik kiekvieną dieną. Prasižengėliui jūs galėsite pasiųsti meilę ir liksite neapsėsti pykčio, neapykantos ar keršto troškimo.
Jūsų širdyse esanti savybė atleisti padeda visada mąstyti apie tai, kas patinka, o ne apie tai, prieš ką esate nusistatę. Pavyzdžiui, užuot pasidavę pykčiui dėl to, kas nepatinka, kaip antai badas, jūs kreipiate dėmesį į tai, kam pritariate, taip lavindami bei maitindami žmones. Atlaidumas skatina jus ne reaguoti piktai, o priimti sprendimus su meile. Atlaidumas kurį širdyse jaučiate mylimiems savo aplinkos ar šeimos žmonėms nukreipia jūsų dėmesį į gailestingumą, o ne į atsakomąsias priemones – nuoskaudos užglaistymą, o ne į atpildo reikalavimą.
Kaip teigia Šekspyras šioje įkvepiančioje ištraukoje, atlaidumas yra „galingiausias iš visų“. Vadinasi, kuo stipresnė asmenybė esate, tuo daugiau galios parodysite savo atlaidumu, todėl vis mažiau reikės demonstruoti savo valdžią.
Pritaikykite didžiausio pasaulyje žodžio meistro parašytas idėjas savo gyvenime, laikydamiesi šių patarimų:
• Kai turite vykdyti teisingumą, aiškiai pamatykite dvi savo asmenybės puses. Vienoje pusėje yra karalius, turintis galią bausti, kitoje – atlaidumo pirklys, pirmiausia siunčiantis meilę ir gailestingumą. Bet kokiu atveju siekite teisingumo, bet sušvelninkite ji atlaidumu.
• Suteikite sau malonę, kurios nusipelnėte už bet kuriuos ir visus praeities veiksmus. Nebeteiskite savęs taip griežtai. Visos tos klaidos ir neteisingi veiksmai buvo būtini, kad išeitumėte iš susidariusios padėties. Būkite sau geraširdiški ir atsikratykite visų blogų jausmų, kuriuos nešiojate savyje.
• Jei jau pareiškėte, kaip jaučiatės, ir teisingumas įvykdytas, atleiskite. Tai yra atleiskite dabar! Nesigraužkite ir nuolat primindami nesukeikite kaltės jausmo kitiems. Pamirškite.
• Didžiausius savo rūpesčius patikėkite Dievui. Paprasčiausiai pasakykite: „Brangus Dieve, man taip sunku dėl šito atleisti, todėl viską atiduodu į tavo rankas. Žinau, kad nukreipsi mano veiksmus gailestingiausiu ir žmogiškiausiu keliu“. Tai išlaisvins jus nuo jūsų pačių įtampos bei pykčio ir padės pamatyti šventąjį nusidėjusiame, nes tai buvo tik viena kitą pakeitusios natos.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer