Kelias į širdies ramybę
„Tas, kas esu, liūdnai sveikina tą, kuriuo norėčiau būti.” Šiame danų filosofo S. Kierkegoro sakinyje slypi patirtis, kurią visi mes žinome: mūsų realybė – tokie, kokie esame, – ir mūsų idealas – įsivaizdavimas, kokie norėtume būti, – dažnai gerokai skiriasi. Visiškai suprantama, kad kiekvienas žmogus nori pasirodyti idealus. Turėti idealų labai gerai, jie pajėgūs priversti mus tobulėti; idealai mus išvilioja iš apsnūdimo. Deja, daugelis taip susitapatina su savo idealais, kad daugiau nebesiryžta būti tokie, kokie yra. Jie vengia pripažinti realybę, jie mano, kad bus mėgstami, pripažinti kitų žmonių tik tada, kai sugebės kažką parodyti, kai galės kažką atlikti geriau už kitus. Taip jie bemaž susilieja su savo įsivaizduojamu idealu. Daugelis yra apsėsti nepasitikėjimo, kad tokie, kokie yra, nebus pripažinti. Jie sako: jei tu žinotum, koks aš iš tikrųjų esu, manęs tokio nepriimtum.
Arba: jei žmonės žinotų, koks aš viduje esu, kokios mano fantazijos, daugiau manęs nebegerbtų. Kad nepakliūtum į šiuos nepasitikėjimo spąstus, reikia būti nuolankesniam; reikia drąsiau žvelgti tiesai į akis – ir drąsos pripažinti savo trūkumus. Paprastai tai yra skaudu. Tačiau visko neigimas nėra kelias į laimę ir vidinę ramybę. Nuolankiai pripažinti tikrovę yra kelias, kuris greičiau atveda į širdies ramybę.
Dangaus kopėčios
Tikintieji žino dangaus kopėčių simbolį. Dvasinis kelias lyginamas su kopėčiomis, kurios veda aukštyn. Tačiau tuo pat metu jos yra giliai įbestos į žemę. Jos veda tolyn tik tada, kai mes pripažįstame savo žmogiškąją būtį. Tai krikščioniškas paradoksas: kas leidžiasi žemyn, tas kopia aukštyn. Kas lipa aukštyn, kad pabėgtų nuo savo žemiškos prigimties, tas vis nukrinta žemyn – jo ketinimai žlunga. Jėzaus žodžiai liudija: kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23,12). Arba, kaip rašoma laiške efeziečiams, ką reiškia: jis pakilo, jeigu ne tai, kad jis ir nusileido į žemesniąsias sritis žemėje (Ef4,9).
Ką gali parodyti klaidos
Mes negalime visiškai panaikinti savo trūkumų, taip pat silpnųjų pusių. Tačiau mes galime išmokti kitaip su jais elgtis. Klaidos pačios savaime nėra taip blogai – kai nevykdome pažado, kai susikompromituojame, kai ką nors pamirštame, – tai juk ne tragedija. Tačiau daugelis linkę sakyti: jei suklysiu, būsiu niekam vertas, todėl kiti mane atstums. Būtent šis klaidingas įsitikinimas skatina ir toliau klysti. Pasekmė – bet kokiomis aplinkybėmis norima išvengti klaidų. Tačiau žinome iš patirties – kas nori išvengti klaidų, tas su jomis ir susiduria. Kas nuolat viską kontroliuoja, tam gyvenimas tampa nebesuvaldomas. O juk žmogui leidžiama klysti. Lygiai taip pat mane turi priimti ir mylėti su klaidomis, su trūkumais. Žmogiškoji egzistencija leidžia klysti. Tai reiškia, kad turiu teisę būti priimamas ir mylimas su klaidomis ir visomis silpnybėmis.
Visi esame ypatingi
Daugelis žmonių nori būti ypatingi. Žinoma, kiekvienas žmogus yra nepakartojamas. Tačiau „jų” ypatingumą kiti įžvelgia tik didesnėje valdžioje, gausesniame turte. Tačiau reikia pažvelgti | save: kokia mano gyvenimo istorija, kokios patirtos traumos, kam esu jautrus? Mat visa tai priklauso man – ir traumos, ir klaidos, ir silpnybės. Ne tik mano privalumai.Tik kai su tuo susitaikau, atrandu, kad esu nepakartojamas, vienintelis Dievo kūrinys. Tačiau jei norėsiu būti kažkuo ypatingas ir peržengsiu savo žmogiškumą, visada patirsiu nesėkmę.
Išdrįsk būti žmogiškas
Priimti save tokį, koks esi, iš tiesų yra sunkiausias reikalavimas.Tam reikia nuolankumo, o nuolankumas reikalauja štai ko: nusileisti į savo sielos bedugnes, i tamsą, pažinti agresyvias, žudikiškas, sadistines, mazochistines savo puses. Jei esame sąžiningi patys sau, pajusime jas. Nuolankumas reikalauja nužengti j šią bedugnę, į šį bejėgiškumą.Tai, savaime suprantama, visų sunkiausia. Tačiau būtent tai ir turi omeny humilitas („nuolankumo” šūkis, lot. humelitas), krikščioniškasis žodis – turėti drąsos nužengti į žmogiškumą. Deja, daugelis krikščionių, kurie nori būti visiškai krikščioniški, bando išvengti šito kelio. Amerikoje kalbama apie dvasinį aplinkkelį, taigi apie dvasinį sutrumpinimą. Kas taip elgiasi, nori gėrėtis gražiomis religinėmis mintimis, jausmais, idealais ir kartu bėga nuo savo žmogiškumo.
Vasaros džiaugsmai
Jei vasarą iš ryto brisi per rasotą pievą, pasijusi žvalesnis ir energingesnis. Visas tavo kūnas atsigaus, kai basas perbėgsi per pievą. Rasa tave taip pat kviečia paprasčiausiai pažvelgti j pievą ir gėrėtis šviesos žaismu lašeliuose. Tai kažkas dar nepaliesto. Tu bijai sugriauti šį paslaptingumą. Jis kviečia tave paprasčiausiai žvelgti, stebėti, stebėtis. Vasaros rytas pradžiugina tavo sielą. Tada galima gerai suprasti psalmės žodžius:„Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra” (Ps 30,6). Rasa nuplauna nuo sielos praėjusios dienos vargus ir leidžia jai atgimti.
Nieko ypatinga?
Dėmesingumas susijęs su pabudimu. Kas yra dėmesingas savo kvėpavimui, kas atidžiai žengia, kas atidžiai laiko šaukštą rankoje, kas sutelkia dėmesį į tai, ką tuo metu veikia, tas pabunda. Dėmesingumas nori mus susieti su daiktais, su žmonėmis. Dzen vienuolio kartą paklausė, kokia jo meditacijos praktika. Šis atsakė:
– Kai aš valgau, tai valgau. Kai sėdžiu, tai sėdžiu. Kai stoviu, tai stoviu. Kai einu, tai einu.
Klausiantysis pamanė:
– Tai nieko ypatinga. Mes visi tai darome.
Į tai vienuolis atsakė;
– Ne. Kai tu sėdi, tai tu jau stovi. O kai stovi, tai jau eini.
Lavinkis kiekvieną dieną
Dėmesingumo išmoksti gerbdamas, įsiklausydamas, svarstydamas, apmąstydamas. Aš elgiuosi apgalvotai, atidžiai, sąmoningai. Aš visiškai atsidavęs tam, ką darau. Žinau, ką darau. Darbuodamasis pasitelkiu visus savo jutimus. Tuomet veikia ir kūnas, ir dvasia. Būti atidžiam reiškia, kad kiekvieną akimirką esu čia. Jaučiu akimirkos paslaptį, laiko paslaptį, savo gyvenimo paslaptį. Visą žinojimą ir aiškų protą skirtu tam, ką darau, ką liečiu, su kuo dirbu. Sąmoningai ir atidžiai imu į rankas įrankį, rašiklį, automobilio raktelius. Atsargiai elgiuosi su kompiuteriu. Esu savo pojūčiuose, savo kūne. Pastebiu, kas manyje vyksta, tačiau su baime negalvoju, kad šis ar jį anas vyksmas liudija kokią nors ligą mano kūne. Einu atsargiai. Esu savo judesiuose, kiekviename žingsnyje. Jaučiu savo kūną, raumenis, odą. Aišku, negaliu kiekvieną akimirką gyventi sąmoningai. Tai irgi būtų persistengimas. Tačiau tai geras pratimas – kasdien truputį sąmoningai ir dėmesingai gyventi.
Vidinis kelias
Nėra jokio išorinio kelio į ramybę. Bet kuris kelias, iš tiesų vedantis į ramybę, eina per savo tiesos patyrimą ir Dievo patyrimą.
Geras pratimas visą dieną medituoti š| vieną sakinį-„Aš esu aš”. Kai sakau sau šį sakinį, nepakliūvu į pavojų gailėtis savęs ir versti atsakomybę už save kitiems. Savojo „aš” pažinimo kelias, kaip jau minėta, yra paklausti, apie ką svajojau vaikystėje. Kuo norėjau būti? Kokį žaidimą labiausiai mėgau žaisti? Kaip žaidžiau? Kaip žaisdamas išreiškiau savąjį „aš”? Kur buvau vien tik su savimi? Kur buvau visiškai „aš”?
Naujas gyvenimo skonis
Kas dėkingai vertina savo gyvenimą, tas priims viską, kad ir kas atsitiktų. Jis liausis maištauti prieš save ir savo likimą. Jis supras, kad kiekvieną dieną į jo gyvenimą vėl įžengia angelas, kad apsaugotų nuo nelaimių ir suteiktų jam savo mylinčią ir gydančią artumą. Pabandyk kitą mėnesį žygiuoti per gyvenimą kartu su Dėkingumo angelu. Pamatysi, kaip viską išvysi kitoje šviesoje, kaip tavo gyvenimas įgaus kitokį skonį.
Patarimų autorius: Anselm Grün