Planavimo etapas prasideda dar gerokai prieš perkant bilietus – mūsų vaizduotėje. Paskendę kasdienybėje mes jau tysome Palangos paplūdimyje, prie Via Appia siurbčiojame kvepiant Espresso corretto ar pamažu važiuojame dviračiu pavėsinga alėja pietų Prancūzijoje. O iš tikrųjų išvykę akimirksniu atsikratome visų kasdienybės rūpesčių – juk tas, kas keliauja, kaip niekad lengvai susitelkia į čia ir dabar. Galbūt Graikijos kaime akies kampučiu stebime prie mėgstamo staliuko susėdusius nuolatinius lankytojus, klausomės, kaip į spalvotas žvejų valteles pliuškena bangos, fotografuojame žardyje nenustygstančius prunkščiančius žirgus ar neįprastai atšiaurų gamtos kampelį. Kaip kokia kempinė sugeriame visus tuos kerinčius įspūdžius. Tie, kas keliauja, lengvai pakenčia ilgus skrydžius, tvarkaraščių pakeitimus ar laukimą. Juk jų tikslas – kelionė, tad jie nesipiktina net tada, kai vietiniai gyventojai savo įpročiu vėluoja ar neteisingai nurodo kelią. Kur kas svarbiau tai, ką suteikia kelionė: keičiantis gamtos sąlygoms mes atgyjame, vėl pasijuntame darnoje su savimi. Vien jau dėl tokios patirties verta keliauti.
Net nereikia turėti krūvos pinigų, kad surengtum tokią kelionę į save. Nors savo svajonėse, atsiplėšę nuo kasdienybės, regime Karibų salas ar Himalajus, tačiau ir per savaitgalio išvyką galima atsikvėpti ir atgaivinti sielą. Pavyzdžiui, keliaujant upe su vaišėmis gamtoje, vaikštant po miestą ar jaukiai važiuojant traukiniu į naują muziejų.
Dovanokime su meile – tai praturtina
Iš tiesų dovanoti lengva – nors dažnai ir atrodo sunku. Pavyksta tam, kas sutelkia visą dėmesį į dovanos gavėją ir svarsto: Kuo jis šiuo metu užsiima? Kas jam būdinga? Ką jis mėgsta? Kai tik liaujamės galvoję apie tai, kaip mus spaudžia laikas, į galvą šauna puikiausios mintys, kuo galėtume nustebinti tą žmogų.
Staiga tampa nebesvarbu, kad turime rasti dovaną, tiesiog trokštame pradžiuginti kitą. Štai ką turi perteikti dovana: „Galvojau apie tave ir noriu, kad džiaugtumeis rezultatu.“ Kai tik įsivaizduojame save brolio Tomo ar mielosios kaimynės vietoje, dovanojimas tampa tikru malonumu. Kartais virstame tikrais detektyvais, sekančiais pėdsakais ar kamantinėjančiais artimus žmones. Nes jei žmogų pažįstame ne itin gerai, puikiai gali padėti informatorius – jis užves mus ant teisingo kelio.
Be to, deramai ir su meile įvyniota dovana įgauna dar didesnę vertę. Jei, pavyzdžiui, kelionės bilietus ar nakvynės Kaprio viešbutyje kuponą prisegsime prie mažyčio gaublio, tai gavęs dovaną žmogus matys, kad iš tikrųjų dėl jo stengėmės. Žinoma, dovanoti galima ir be konkrečios progos: gyvenimo draugui ant pusryčių stalo padėti smulkmenėlę, bendradarbę nustebinti gėle. Arba galima sugalvoti dingstį: „Už tai, kad esi“, „Kad dar kartą nusišypsotum“, „Geriausiai draugei pasaulyje“. Ir kai gavęs dovaną bičiulis nušvis iš džiaugsmo, tuomet ir mes patys tapsime truputėlį laimingesni.
Ištraukos iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“