Apie laiką
Skriek, Laike pavydus, kol kelias baigsis,
Te tavo tingios valandos atgyja,
Jų žingsnis lėtas, pastangos bevaisės;
Tad džiaukis tuo, ką tavo įsčios ryja.
Tai ne daugiau nei tuščias bei dulkėtas
Žmonijos šiukšlių lobis.
Tad menkos mūsų bėdos,
Tad mažas tavo grobis.
Pranyksi tu, kaip kiekviena blogybė,
Bus užčiaupta tava gerklė beribė,
Ir Amžinybė sveikins mūsų dieną,
Su meile pabučiuodama kiekvieną;
Mus Džiaugsmas sems lyg potvynis nakty,
Visi daiktai geri bus ir šventi,
Ir dieviški išties,
Su Meile ir Ramybe, ir Tiesa jie švies
Šalia aukščiausio sosto
To, kurs žvilgsniu visus mus glosto.
Kai mus dangus pakels lyg ant koturnų,
Tuomet paliksim šitą žemės turgų,
Žvaigždžių drabužiais mes sėdėsim kelią baigę,
Triumfuodami prieš Mirtį, Sėkmę bei tave, o Laike!
(Vertė K. Navakas)
Johnas Miltonas (1608 -1674)
Johno Miltono poezija ir proza padėjo jam tapti vienu iš geriausiai žinomų ir gerbiamiausių autorių anglų literatūroje.
Nudarydamas šią knygą turėjau galimybę perskaityti tūkstančius eilėraščių, kuriuos per visą istoriją parašė šimtai didžiausių mąstytojų. Tema „Laikas – priešas“ yra gana populiari tarp tų, kurie rašo apie žmonių dramą, ypač tarp poetų. Johnas Miltonas laikomas vienu geriausiu poetų, rašiusių šia tema. Daugelis vėliau gyvenusių dar ilgai rėmėsi šiuo septynioliktojo amžiaus literatūros genijumi, parašiusiu „Prarastą rojų“ kaip didžiausią įtaką jų gyvenime turėjusiu poetu.
Suprantama, kodėl žmogaus dilema apie laiką tebėra aktuali: laiko tėkmę mes keikiame už tai, kad ji susilpnina ir sudarko mūsų kūnus. Pagrindinė tiesa apie mūsų žmogiškąją kūnišką realybę gali būti nusakyta vienu sakiniu: Galiausiai mes visi pasenstame ir mirštame. Tai tinka ir septynioliktojo amžiaus aklam poetui, ir šiandieninei garsiai aktorei, ir didžiausiam stipruoliui ar namų šeimininkei Atėnuose. Patinka tai mums ar nepatinka, – tokia realybė. Rašydamas eilėraštį apie laiką Johnas Miltonas pripažino šią fundamentalią tiesą.
Vis dėlto jis stengėsi išsiveržti už akivaizdžiai galingesnio laiko ribų. Jis rašė apie tai, kas gali nugalėti laiko tėkmę, – apie amžinybę. Ir apie šiltą priėmimą bei malonę sielai – amžinai poeto draugei, taip pat ir apie mūsų raktą į palaimą, malonę bei išganymą. Miltonas laiką apibūdina kaip „besidžiaugiantį tuo, ką jo įsčios ryja“, bet poetiškai paaiškina, kad viskas, ką jis gauna valgyti, yra netikra, bergždžia ir niekas kitas kaip žmonijos šiukšlės.
Amžinybę jis apibūdina sveikindamas mus bučiniu ir džiaugsmu, kad išvengė laiko gniaužtų. Amžinybė paima mus į savo globą ir supažindina su tiesos, meilės ir ramybės begalybe. Apie tai Miltonas gražiai rašo pabaigoje: „Žvaigždžių drabužiais mes sėdėsim kelią baigę, Triumfuodami prieš Mirtį, Sėkmę bei tave, o Laike!“
Man patinka, kaip jis viską apibendrina. Šis poetas žino, kad čia yra visa tai, ko mums reikia, kad būtume laisvi nuo neišvengiamo senėjimo ir mirties baimės.
Miltonas prarado regėjimą, būdamas vos per trisdešimt, todėl savo poeziją diktuodavo. Tuo laiku tai buvo daug didesnis išmėginimas, negu būtų šiandien. Jis jautė „laiko“ įsiveržimus į jo gyvenimą. Įsivaizduoju Miltoną, tikriausiai sėdintį šaltame kambaryje su akmeninėmis sienomis, aklą, diktuojantį ir besiklausantį, kaip padėjėjas užrašo jo pajaučiantį gilų pasitenkinimą dėl to, jog kalba apie vieninteles triumfo prieš žemišką lemtį priemones. Atidžiai perskaitykite jo žodžius. Jūs vos vos girdėsite laiko šnabždesį: „Galų gale jūs paprasčiausiai pasensite ir mirsite“-
Tačiau man atrodo, kad nors viskas mūsų fiziniame pasaulyje nuolat kinta ir viskas, ką patiriame savo jausmais, yra stipriuose laiko gniaužtuose, pažinti džiaugsmą ir išsivaduoti iš žemiškos sumaišties įmanoma jau dabar, nelaukiant skirtojo amžinybės bučinio, aplankančio mirštant. Tikiu, jog galime nuspręsti pradėti gyventi tiesoje, ramybėje bei meilėje ir šypsotis, užuot krūpčioję nuo laiko tėkmės. Taip elgdamiesi mes visi kartu galime „parodyti laikui nosį“. Taip mes susitapatiname ne su laiku, bet su amžina meile, tiesa ir ramybe. Jūsų amžinasis „aš“ nesensta ir nebijo mirties.
Džiaugiuosi žinodamas, jog mano nemirtingasis „aš“ gali kalbėti su laiku ramiai, teisingai ir su meile; jog nereikia laukti mirties, kad džiaugčiausi amžinybe. Šį triumfą švenčiu kiekvieną gyvenimo dieną, nes būtent dabar kiek galiu gyvenu žvelgdamas į tiesą, ramybę ir meilę. Todėl džiaugsmas, apie kurį kalba Miltonas, yra mano. Ne kažkur ateityje, bet dabar!
Apmąstykite savo fizinį „aš“ ir viską, kas jam priklauso. Pratinkitės geraširdiškai iš viso to pasijuokti. Laikas viską jums tik išnuomojo. Kai skaitysite didžiųjų poetų kūrinius, ši tema nuolatos kartosis. Šis mūšis dažnai suvokiamas kaip buvimas tarp gyvenimo ir mirties, galimybės bei pasirinkimo. Ir, žinoma, tarp laiko ir amžinybės. Tačiau jūs esate čia ir dabar, todėl galite liautis suvokti tai kaip mūšio lauką. Geriau susitaikykite su laiku. Juokitės iš jo darbų ir žinokite, kad nuo šio juoko netampate auka. Stebėkite iš savo amžinybės perspektyvos, nes stebėtojas atsispiria laikui.
Pajuskite, ką Miltonas savo neregiu, senstančiu kūnu perduoda mums iš amžių glūdumos. Triumfo jausmą. Žinojimą, kad siela yra ten, kur yra mūsų palaima: „Žvaigždžių drabužiais mes sėdėsim kelią baigę“. Amžinybei priklauso ir šiandiena!
Norėdami peržengti laiko ir amžinybės dvilypumą, kasdien praktikuokite tris dalykus, apie kuriuos Miltonas kalba savo poemoje:
• Tiesa. Gyvenkite pagal jums priimtiną tiesą, nepaisydami, kaip jus vertina aplinkiniai ar kokią jie galėtų susidaryti nuomonę apie jus.
• Ramybė. Visada rinkitės tai, kas jums ir kitiems suteikia vidine ir išorinę ramybę.
• Meilė. Kuo dažniau naudokite meilės jėgą ir vos pajutę numalšinkite kylantį pyktį, norą teisti ar neapykantą.
Tiesos, ramybės ir meilės amžinumas suteikia jums galimybę pažvelgti laikui tiesiai į akis ir įsitikinus pasakyti: „Aš tavęs nebijau. Tu negali manęs paliesti, nes aš esu amžinas“.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer