Nuotrauka: Angus Stewart
Du vyrai, abu rimtai sergantys, gulėjo vienoje ligoninės palatoje. Menam iš jų buvo leista kiekvieną popietę po valandą sėdėti lovoje, mat taip lengviau iš plaučių pasišalindavo skysčiai. Jo lova stovėjo prie vienintelio palatos lango. Kitas vyriškis visą laiką turėjo gulėti ant nugaros.
Vyrai valandų valandas kalbėjosi. Jie pasakojosi apie žmonas, šeimas, namus, darbus, tarnystę armijoje, vietas, kuriose atostogavo. Kiekvieną popietę prie lango gulintis vyras atsisėdęs pasakodavo palatos draugui apie viską, ką matė pro langą, tad šis ėmė gyventi laukdamas tos vienintelės valandos, kai jo pasaulis prasiplėsdavo ir sužėruodavo už lango esančiomis spalvomis ir veiksmu.
Pro langą buvo matyti parkas ir gražus ežeras. Vandenyje žaidė antys ir gulbės, vaikai plukdė laivelius, jauni įsimylėjėliai vaikščiojo susikabinę rankomis tarp gėlių, žydinčių visomis vaivorykštės spalvomis. Kraštovaizdį puošė seni didingi medžiai, o tolumoje horizonte matėsi puikus miesto vaizdas.
Kai vyras prie lango su smulkiausiomis detalėmis pasakojo apie tai, ką mato, vyras, gulintis lovoje, užmerkdavo akis ir įsivaizduodavo šį gražų peizažą. Vieną šiltą popietę vyras prie lango pasakojo apie pro šalį žengiantį paradą. Nors muzikos nebuvo girdėti, vyriškis vaizduotės akimis matė orkestrą, taip ryškiai žodžiais jį pavaizdavo ligonis prie lango.
Bėgo dienos. Vieną rytą dieninė seselė atnešė vandens jiems apsiprausti. Ji ir pamatė, kad vyras prie lango nebegyvas. Jis mirė ramiai, miegodamas. Seselė nusiminė, pakvietė ligoninės darbuotojus, kad šie išneštų kūną. Praėjus kuriam laikui, kai jau nebeatrodė nepadoru, vyras paprašė jį perkelti į lovą prie lango. Seselė su džiaugsmu perkėlė ligonį ir, įsitikinusi, kad šiam nieko netrūksta, išėjo iš palatos.
Pamažu skausmingai jis atsirėmė į alkūnę, kad pirmą kartą žvilgterėtų į už lango esantį pasaulį. Pagaliau jis galės pats į jį pažiūrėti. Įsitempęs lėtai pasisuko, kad galėtų žvilgterėti pro šalia lovos esantį langą. Už lango stūksojo aklina siena. Vyras paklausė seselės, kaip taip atsitiko, kad miręs palatos draugas pasakojo apie nuostabų vaizdą už lango. Seselė atsakė, kad vyras buvo aklas, jis netgi sienos nematė. „Turbūt jis tiesiog norėjo jus padrąsinti,“ – pasakė ji.
Aklasis vyras tikrai išpildė tai, kas parašyta Šventajame Rašte:
Kiekvienas iš mūsų tesirūpina būti artimui malonus, jo labui ir pažangai. Rom 15, 2
Ištrauka iš knygos: Joyce Meyer „Žodžio galioje mirtis ir gyvenimas“.