Iš „Voldeno“
Jeigu žmogus nežengia koja kojon su visais, galbūt tai reiškia, jog jis girdi kito būgnininko mušamą ritmą. Tegul žygiuoja pagal jam vienam girdimą muziką, kad ir kokia neritminga ar tolima ji būtų.
Henry Davidas Thoreau (1817-1862)
Henry Davidas Thoreau (Henris Deividas Toro) baigė Harvardo universitetą, tačiau norėdamas patenkinti dvasios raginimą pasirinko nepopuliarią rašytojo ir poeto karjerą. Jis priklausė Naujosios Anglijos transcendentalistų grupei ir taip pat kaip Emersonas mylėjo gamtą, laisvę bei individualumą.
2š savo klausytojų ir skaitytojų maloniausia išgirsti: „Jūsų žodžiai pagaliau įtikino mane, jog nesu pamišęs. Visą gyvenimą girdėjau, kad kažkaip netinkamai mąstau, o jūs man padėjote suprasti, jog nesu beprotis“. Skaitydamas Thoreau kūrybą pats pajutau panašų praregėjimą.
Dažnai bandydavau įsivaizduoti save Thoreau vietoje – gyvenantį paprastai ir ramiai miško vidury, jaučiantį dvasios palaimą ir rašantį tai, kas artimiausia sielai. Kad ir kokia būtų žmonių reakcija, man atrodė, jog toks gyvenimo būdas yra nepaprasta prabanga.
Visų viduje slypi balselis, šnibždantis: „Rizikuok, siek svajonių išsipildymo, gyvenk visavertį gyvenimą. Jeigu tai nieko neskaudina, dėl ko negalėtumei taip gyventi?“ Žinoma, išorėje tyko garsiai šaukiantys balsai:
„Nekvailiok, tau nepasiseks. Būk kaip visi. Nedaryk tai, ko nori tik nes būsi savanaudis ir skaudinsi kitus“.
Šie rėkiantys balsai nuolatos įsakinėja mūsų bendražygiams. Jie ragina versti visus žygiuoti vienodai, o nepaklusniuosius gąsdinti ištremiu iš visuomenės.
Pastebėjau, jog visuomenė visada didžiuojasi gyvais prisitaikėliais ir mirusiais tvarkos drumstėjais. Žmonės, profesinėje veikloje pasiekę kažką daugiau, žygiavo pagal savo muziką ir nekreipė dėmesio į kitų nuomonę. Už tai jie buvo vadinami nepaklusniais, nepataisomais ar net nevykėliais. Vis dėlto po mirties jie sulaukė šlovės. Taip atsitiko ir Henry Davidui Thoreau. Jį niekino už apybraižoje „Apie pilietinio nepaklusnumo būtinybę“ išsakytą nuomonę, įkalino už nepaklusnumą absurdiškiems, jo manymu, įstatymams. Tačiau dabar, daugelyje aukštųjų mokyklų ir universitetų jo darbai įtraukti į privalomų skaityti kūrinių sąrašą.
Jūsų jaučiamas vidinis ritmas primena sielos poreikius. Jis ir toliau kankins, jei į jį nekreipsite dėmesio ar jį slopinsite, norėdami pritapti visuomenėje. Maldaujantys jus eiti koja kojon su jų girdimu ritmu dainai linki vien gero ir sako: „Noriu, kad tau būtų geriau. Mano žodžiai paremti patirtimi. Gailėsiesi nepaklausęs mano patarimo“. Po tokių žodžių iš visų jėgų galite stengtis būti tokie kaip visi. Tačiau giliai sąmonėje slypintis, niekam kitam negirdimas dunksėjimas neduos ramybės. Jei ir toliau ignoruosite tą garsą, jūsų gyvenimo kelias bus nuklotas žlugusiomis viltimis. Galite išmokti „kentėti paguodoje“- tiek tesugebėsite pasiekti.
Thoreau kreipiasi į jus iš devynioliktojo amžiaus glūdumos ir kalba apie jūsų pasitikėjimo jausmą bei laimę. Žinokite, jog pajutę vidinį pasipriešinimą, kai esate verčiami ką nors daryti ar kuo nors būti, girdite maldaujantį sielos balsą. Jis prašo atrasti savyje drąsos klausytis tik jums girdimo ritmo ir veikti pagal jį, jei tik tai nekliudo šalia esantiems žmonėms siekti savų svajonių. Nepamirškite, jog ir kiti žmonės girdi būgno garsus, visiškai nesuprantamus jums. Leiskite jiems žygiuoti pagal savo muziką, net jeigu ji atrodo gergždžianti ir netiksli.
Jeigu visi žygiuotų pagal vieną maršą ir nenuklystų nuo prisitaikėliškumo ribų, mes vis dar gyventumėme urvuose ir maistą gamintume pagal tą patį receptą: „Nukaukite buivolą, nulupkite odą, padeginkite ir rykite“. Pažanga neįmanoma be asmenybių, įsiklausančių į savo širdis ir veikiančių savaip, nors tam ir prieštarauja gentis.
Mano šeimoje auga aštuoni vaikai. Galbūt būtų puiku, jei jie visi lankytų mano paskaitas ir domėtųsi tuo, kas įdomu man, o vėliau tai perimtų ir tęstų mano pradėtą darbą. Bet mudu su žmona puikiai žinome, jog taip nebus, nes ne visiems vaikams vienodai įdomu tai, ką darau aš. Kai kurie iš jų tetrokšta jodinėti, kiti nori dainuoti ir vaidinti. Vienas vaikas netgi domisi buhalterine apskaita, o kitas – slidinėjimu ir reklama. Visi jie girdi skirtingus būgno garsus, kartais visai nepanašius į tuos, kuriuos girdžiu pats. Privalau gerbti jų instinktus ir pasirinkimą. Galiu tik saugoti juos nuo pavojų, kol apsisaugoti sugebės jie patys. Aš pats visada žygiavau pagal savo ritmą. Dažnai jis nepritapo ne tik prie artimiausių žmonių, bet ir prie visos kultūros žingsnių.
Esu parašęs knygų, nepritariančių įprastam psichologijos mokymui. Jose rėmiausi savo sveiku protu, nors tai ir stipriai skyrėsi nuo tuo metu įprastos išminties. Niekuomet širdyje netroškau pamokslauti ir savo klausytojams nurodinėti, kaip gyventi. Aš ir pats niekada nekreipdavau dėmesio į man skirtus pamokslavimus.
Įsivaizduokite save 1840 metais, dar prieš Pilietinį karą, vaikštinėjantį mišku drauge su Thoreau. Jo pastebėjimai rėmėsi ne perskaitytais ar girdėtais samprotavimais, bet paties patirtais jausmais. Rašytojas aiškiai juto šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus ir prisitaikėliškumą, nes matė, kaip siaubingai baltaodžiai elgėsi su vietiniais amerikiečiais, iškeldami juos iš jų gimtų jų žemių. Tai buvo tikras holokaustas (šios žmonių grupės sunaikinimas). Todėl jis nusprendė gyventi gamtoje ir toliau nuo daugumos spaudimo pajusti dvasios palaimą. Thoreau nesuspėjo žengti kartu su visais ir dėl to anuomet buvo kritikuojamas.
Tačiau laikas parodė, jog šis visuomenei keliantis rūpesčių žmogus venas pagarbos. Pavaikštinėkite mintyse kartu su juo. Įsiklausykite į jums vienam girdimą balsą ir būgnų dundėjimą. Gerbkite savąjį ir kitų, jūsų mylimų, žmonių girdimą ritmą. Net jeigu taip gyvendami iki mirties tesulauksite pripažinimo, galėsite guostis suvokimu, jog Dievo skirtąjį tikslą pasiekėte ir tuo padrąsinote kitus gyventi taip pat.
Jeigu norite, jog Thoreau patarimai padėtų:
• Atsisakykite priskirti save protingųjų arba pakvaišėlių grupei, remdamiesi tuo, kaip jus vertina kiti. Jeigu ką nors jaučiate ir nieko tuo nežeidžiate, žinokite, kad tai savita ir labai protinga.
• Nepamirškite, jog būsite nesuprastas, o galbūt net užsitrauksi, artimiausių giminaičių įniršį, jeigu išdrįsite žygiuoti pagal jums vienam girdimą būgnų ritmą. Nė akimirką nepriimkite to asmeniškai. Tai tik gudrus būdas priversti jus pritapti. Įniršis dings, jei nekreipsite į jį dėmesio.
• Netrukdykite artimiems žmonėms — šeimos nariams ir draugams- palaimingai žygiuoti pagal tik jiems girdimą ritmą. Pyktį ir pagiežą pakeiskite meile ir ramybe, – tada visi džiaugsis savita, tik jiems suprantama, muzika.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer