Vienatvė
Laimingas tas, kurs per vargus
Gimtąja pasikliaus žeme,
Kam oras tėviškės skalsus
Savam kieme.
Pieningos kaimenės, gausa,
Nokstą javai laukų plačių;
Jo medžiai karšty taps vėsa,
Speige – karščiu.
Palaimintas, kurs sau atras,
Ramus širdy ir mintyse,
Mieląsias valandas, kurias
Priims dvasia.
Saldžiausias miegas per naktis, P
o mokslų — poilsis saldus.
Tyrumas; medituojant jis
Nelyg medus.
Te nieks manęs nepažinos,
Neapraudos, kuomet išneš
Mane iš čia, ir te akmuo
Nuslėps, kur aš.
(Vertė K. Navakas)
Alexanderas Pope’as (1688- 1744)
Anglų poetas ir satyrikas Alexanderas Pope’as buvo savo amžiaus literatūros diktatorius. Apie jį atsiliepiama kaip apie ryškiausią anglų neoklasicizmo atstovą.
Jau skaitant pirmą kartą, šis labai garsus Alexandero Pope’o eilėraštis atrodo išimtinai apie tai, kaip svarbu rasti būtinas laimės sąlygas – taiką ir ramybę. Ta tema vyrauja ne tik šiame, bet ir daugelyje Vindzoro girioje gyvenusio aštuonioliktojo amžiaus pradžios poeto kūrinių. Jis buvo iškrypusio stuburo ir sirgo tuberkuliozine infekcija, dėl to jo ūgis sumažėjo iki 1,34 m, taip pat visą gyvenimą kentėjo stiprius galvos skausmus. Pope’o luošumas ir ligotumas padarė jį itin jautrų fiziniam bei dvasiniam skausmui, taigi ir vienatvei gamtos prieglobstyje, o sugebėjimu būti patenkintam savimi toli nuo minios triukšmo ir sąmyšio buvo pagrindinė jo poezijos tema.
Dvidešimtojo amžiaus pabaigos pasaulis labai skiriasi nuo to, kuriame prieš tris šimtus metų gimė Pope’as. Dėl to jo poetiški patarimai šiandien mums dar svarbesni. „Oras tėviškės skalsus“ šiandieniniame pasaulyje dažnai reiškia akių perštėjimą nuo mūsų miestų smogo, kenksmingų garų skverbimąsi ir kvėpavimą teršalais. Tokių, kurie gali jausti pasitenkinimą melždami savo bandas, kirpdami avis ar šildydamiesi malkomis, yra labai mažai. Be to, nedaugelis iš mūsų gali praleisti „ramus širdy ir mintyse mieląsias valandas, kurias priims dvasia“.
Mūsų organizmas vis labiau silpsta – dėl aplinkos sukeltų ligų, stresų ir viso to triukšmo, kurį kelia mūsų peizažą formuojantys varikliai, nešiojami lapų surinktuvai, buldozeriai, kūjiniai perforatoriai, sunkvežimiai ir sirenos. Šis beveik trijų šimtų metų senumo Pope’o poetinis patarimas labai tinka ir šiandien.
Pirmosios trys eilėraščio eilutės sako, kad reikia kvėpuoti švariu oru, rasti pasitenkinimą gamtoje, pasimėgauti vienatve ir tyla. Patariu jums daryti viską, ką galite, kad šiuos elementus įdiegtumėte į savo gyvenimą. Raskite laiko išvykti iš miesto ir pabūti gamtoje, kur tyliose vietose jūsų laukia palaima.
Ketvirtame posmelyje Pope’as poetiškai apibūdina, kaip su atsipalaidavimo, tyrumo ir meditacijos pagalba mėgautis geru miegu. Kažkur šioje knygoje jau rašiau apie kasdienės meditacijos svarbą, todėl čia nebesikartosiu. Tačiau keletas pastovių laimingo gyvenimo sudedamųjų dalių- mokymasis, ramybė, atsipalaidavimas ir tyrumas – yra neišsenkantis gero patarimo, tinkančio bet kuriame šimtmetyje, derinys. Kai suteikiu sau [^studijuoti mėgstamus dalykus, randu laiko išsivaduoti iš įtampos, žaidžiu tenisą, plaukioju ar bėgioju, mane aplanko vaikiškas tyrumas, kuris „nelyg medus“, ypač kai jis derinamas su meditacija.
Šie keturi „Vienatvės“ posmai iš garsiausio Alexandero Pope’o ankstyvosios kūrybos eilėraščio, parašyto dar prieš „Garbanos pagrobimą“, vairia’ apibūdina laimę. Jis skatina kuo dažniau susijungti su gamta ir aplinka be stresų. Patariu atkreipti dėmesį į jo poetinį patarimą, nors ‘ūsų kasdieninį gyvenimą galbūt lydi miesto gaudesys, minios triukšmas ar grūstis. Aš dažnai prisimenu paskutinį šio eilėraščio posmelį: „Te nieks manęs nepažinos“.
Turiu retą privilegiją būti tarp kai kurių šventų žmonių ir dvasios mokytojų. Didžiausią įspūdį daro tai, kad šie dvasingi žmonės numalšino savąjį ego ir gyvena kaip tylūs išminčiai, nenorintys šildytis savo dieviškumo aureolės spinduliuose. Jie sąmoningai pasirinko išnykti kaip fizinės būtybės. Iš savo nepaprastų sugebėjimų jie nesiekia gauti jokios naudos-jie visus juos priskiria Dievui. Kartą didžiojo tryliktojo amžiaus gydytojo šventojo Pranciškaus Asyžiečio paklausė, kodėl jis nepagydo savo sergančio kūno. Šis atsakė norįs, jog visi žinotų, kad gydo ne jis.
Man didingumo ir laimės matas yra sugebėjimas pajungti ego savo pasiekimams, už kuriuos nelaukiame atpildo, padėkos ar aplodismentų, būti nepriklausomam nuo kitų nuomonės ir siekti savo tikslo tik dėl jo paties. Būti neklystančiam ir didingam, išmokti duoti ir likti nežinomam ar atsispirti pagundai būti apdovanotam moko klasika tapęs filmas „Didinga manija“. Kai nustojame trokšti šlovės, pajuntame visiškai kitokią laisvę. Kaip sako poetas, „Te nieks manęs nepažinos, neapraudos, kuomet išneš mane iš čia, ir te akmuo nuslėps, kur aš“.
Jaučiau tai, būdamas šalia tikro didingumo. Tai tokia vienatvė, kokioje buvo Jėzus iš Nazareto, Buda ar Laozi. Kai atsisėdau priešais dievišką mokytoją iš Indijos, motiną Meerą, gyvenančią Vokietijoje, ir pažvelgiau į jos dangiškas akis, ji buvo tokia nuoširdi, lyg būtų galėjusi suprasti mane be žodžių. Tada iš tikro pajutau, jog dėl jos neįtikėtino dvasingumo jokio pripažinimo jai niekada nereikėjo ir dabar nereikta. Karlosas Kastancija, draugavęs su galingais dvasios mokytojais nagvalais, labai stebėjosijų anonimiškumu ir vienatve. Išvaizda jie niekuo nesiskyrė nuo aplinkinių žmonių, tačiau turėjo išskirtinių žinių; gyveno išmintingai, bet kukliai; visur dalyvavo, tačiau likdavo beveik nematomi. Šias paradoksalias savybes aš įžvelgiau paskutiniame Alexandero Pope’o eilėraščio posmelyje. Išmokite gyventi nematomi ir nežinomi, laisvi nuo noro būti paštebėti. Darykite tai, ką darote, nes jaučiatės vedami, ir raskite prieglobstį orume bei ramybėje.
Pirmas susitikimas su dabartiniu mano mokytoju Guruji (Gurudži) prasidėjo visiška tyla, kuri tęsėsi apie valandą. Žodžiai buvo nereikalingi. Man buvo suteikta parodomoji meditacija mokymui, už kurią jis niekada nepaprašė atlygio. Didieji mokytojai supranta būtinybę išlaikyti anonimiškumą ir vienatvę.
Niekas trumpai neapibūdino šios idėjos geriau už senovės Kinijos mokytoją Laozi, kuriam paskirtas vienas šios knygos skyrius. Jis primena mums: „Visos upės teka į vandenyną, nes jis yra žemiau. Vienatvė jam suteikia galią“.
Kad praverstų Alexandero Pope’o eilėraščio „Vienatvė“ išmintis, siūlau įgyvendinu šias idėjas:
• Kasdien skirkite laiko pasitraukti į nuošalesnę vietą ir pabūti tyloje. Jei įmanoma, namuose ar darbe klausykitės ramios klasikinės muzikos, kuri numalšins aštrų aplinkos triukšmą. Mocarto muzika sukuria pusiausvyros ir ramybės jausmą, kuris tikrai pakelia produktyvumą ir sumažina stresą.
• Daugiau laiko praleiskite gamtoje. Paklausykite paukščių ir žvėrių garsų, vėjo ar bangų mūšos, lėtai ir giliai įkvėpkite neužteršto oro. Buvimas tyrlaukiuose yra puiki jėgų grąžinimo terapija.
• Lankykite jogos treniruotes ar naudokite vaizdo įrašą, kuris išmokys jus pagrindinių pratimų, suteikiančių kūnui harmoniją. Užsiimkite joga kiekvieną dieną.
• Mokykitės nesiskelbdami padėti kitiems ir nelaukite jokio užmokesčio. Tegul tai tampa didinga manija. Patariu įsigilinti į „Didingą maniją“, taip pat į pasakojimą „Sesė – saulė, brolis – mėnuo“ apie Šventąjį Pranciškų ir jo tapimą nuolankiu dvasios skleidėju tryliktajame amžiuje.
• Prisiminkite Henry Davido Thoreau (Henrio Deivido Toro) metafizinį apibūdinimą, kuris nusako pagrindinę „Vienumos“ idėją: „Vienatvė, kaip tamsa, parodo dangiškas šviesas“.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer