Jūsų miestuose nėra ramios vietos. Nėra kur paklausyti pavasarinių lapų šlamesio ar vabzdžių sparnelių šiugždėjimo… Indėnui labiau patinka švelnus vėjo dvelkimas virš tvenkinio, jo kvapas, išgrynintas vidurdienio lietaus ir persmelktas pušų aromatu. Raudonodžiui oras labai svarbus. Juk tuo pačiu oro gurkšniu dalijasi visi – gyvūnai, medžiai, žmonės. Žmogus jūsų mieste – tarsi jau daug dienų merdėjantis ligonis, sustingęs nuo dvoko.
Vadas Sietlas (1790-1866)
Vadas Sietlas, Suquamish-Duwamish (Sukvamis-Duvamiš) genčių narys, padėjęs baltiesiems kolonistams įsikurti Vašingtono apylinkėse, 1855 metais dalyvavo pasirašant Port Elioto sutartį, kuria remiantis buvo užleidžiamos indėnų žemės ir kuriami rezervatai.
Šią dalį skiriu tikrųjų Amerikos gyventojų išminčiai. Jų žodžiai atspindi pagarbą viskam, kas mūsų pasaulyje šventa. Šiame skyriuje cituosiu jų išmintingus ir ramybe dvelkiančius žodžius, kurie mums palikti tam, tad skaitytume ir pasidalytume. Rašau, norėdamas pagerbti jų atminimą, taip pat ir dėl mūsų pačių, kaip žmonių, išlikim). Žmonės, kuriems skiriu šią knygos dalį, paliko mums meilę ir pagarbą aplinkai.
VADAS SIETLAS
Vadas Sietlas geriausiai žinomas kaip žmogus, parašęs įžymųjį laišką Jungtinių Valstijų prezidentui. Jame prašė atsižvelgti į Amerikos indėnų nuomonę. Jis rašė, jog kiekvienas žemės lopinėlis jo žmonėms yra šventas ir mes visi esame šios žemės dalis bei sielos broliai. Anksčiau cituotais žodžiais Vadas Sietlas prašo lavinti mūsų švelnių garsų ir saldžių gyvenimo kvapų suvokimą. Tada mes pagarbiau elgsimės su gamta ne vien dėl ji grožio, bet ir todėl, kad suvoksime, jog visus mus jungia tos pačios gyvenimo gijos. Mes visi dalijamės tuo pačiu oru – ir medžiai, ir gyvūnai ir žmonės.
ORENAS LYONSAS
Dabar pacituosiu Oreną Lyonsą, žinomą kaip Onondaga Faithkeeper. Jis pasakoja, kaip jo žmonės, priimdami sprendimus, galvoja apie septynias kartas į priekį:
Tvarkydami ir valdydami savo gyvenimą, priimdami sprendimus, mes visada galvojame apie būsimą Septintąją kartą. Mūsų pareiga numatyti, kad ateisiantys žmonės, dar negimusios kartos, turėtų pasaulį ne blogesnį nei mūsų, o gal net geresnį. Kai žengiame Motina Žeme, kiekviena pėdą statome labai rūpestingai, nes į žinome, jog ateinančių kartų veidai žvelgia į mus iš po žemės. Mes niekada jų nepamirštame.
Progreso bei šiandienos gyvenimo vardan, niokodami miškus ir teršdami padangę turėtume susimąstyti apie būsimas kartas.
VILKO DAINA
Kaip sako Vilko Daina iš Abenaki genties, mes turėtume sau priminti, kad viskas sukasi ratu ir kiekviena gyva būtybė yra šio švento gyvenimo ciklo dalis:
Gerbti ir atsižvelgti – apie žemę ir vandenį, čia augančius ir gyvenančius augalus bei gyvūnus galvoti kaip apie turinčius tokias pat teises būti čia. Mes nesame aukščiausios ir viską žinančios būtybės, gyvenančios evoliucijos viršūnėje. Iš tikrųjų šventajame gyvenimo rate mes esame šalia medžių, uolų, kojotų, erelių, žuvų ar rupūžių, kurie kiekvienas atlieka savo darbą. Šventajame gyvenimo rate kiekvienas turi jam skirtą užduotį. Mes taip pat turime savąją.
Civilizacijos vardan savo miestuose praradome daug gailestingumo ir natūralumo. Sukūrėme triukšmingas, purvinas, perpildytas pasimatymų ir gyvenamąsias vietas, kuriose mūsų dvasinis vystymasis atsilieka. Atsinaujinimui nieko nėra geriau, kaip pabūti gamtoje ir tiesiogiai pajusti šventojo ciklo pulsavimą.
ŽINGSNIUOJANTIS BUIVOLAS
Knygos ir vietos, kuriose mokomės, sukuria mus stiprinančią aplinką. Tačiau Žingsniuojantis Buivolas (Tatanga Mani; tikras indėnas) siūlo mums kitą aplinką, kurioje gautume naudos iš vietovės, peizažo ir tiesioginio buvimo gamtoje. Jis teigia:
Taip, aš ėjau į baltojo žmogaus mokyklas. Mokiausi skaityti iš mokyklinių knygų, laikraščių, Biblijos. Bet laikui bėgant supratau, kad to neužtenka. Civilizuoti žmonės per daug priklauso nuo spausdintų puslapių. Aš atsigręžiu į Didžiosios Dvasios knygą, kuri yra visko kūrėja. Jei jūs tyrinėsite gamtą, galėsite perskaityti didžiąją tos knygos dalį. Jei paimsite visas savo knygas, padėsite jas saulės atokaitoje ir leisite sniegui, lietui bei vabzdžiams truputį su jomis „padirbėti“, iš jų nieko neliks. Jūs žinote tai. Bet Didžioji Dvasia aprūpino jus ir mane proga mokytis gamtos universitete su miškais, upėmis, kalnais, gyvūnais, taip pat ir mumis.
Mūsų prašo gerbti viską, kas sukurta, apkabinti visus gyvus padarus ir gamtą taip, tarsi tai būtų kažkas neatskiriama nuo mūsų – kaip kojos, rankos ir širdis. Toks mąstymas reikalauja pažvelgti toliau mūsų tiesioginių jausmų, atsiskirti nuo visko, atsiriboti erdvėje ir laike. Vietiniai amerikiečiai tikėjo, kad visatos centras yra visur ir viskas yra šventa.
LIUTERIS STOVINTIS LOKYS
Anksčiau čia gyvenę indėnai, kuriems civilizacijos pavidalu atnešėme „pažangą“ ir „kultūrą“, siunčia mums žinią, nes mes norime sustiprinti savo dvasingumą ir atgauti ryšį su Dievu. Amerikos indėnai Dievą vadino Vakan Tanka, ir jis buvo viso jų gyvenimo esmė. Vėjai ir debesys buvo veikiantis Vakan Tanka; paprasti pagaliai ir akmenys buvo garbinami kaip visur esanti paslaptinga jėga, pripildanti mūsų visatą. Liuteris Stovintis Lokys, Oglala Sioux (Siouks) genties vadas, tai išreiškė poetiškai:
Indėnai labai mėgo garbinti.
Nuo gimimo iki mirties jie garbino
Savo aplinką. Jie manė, jog yra
Gimę Motinos Žemės dosniame glėbyje,
Ir nė viena vieta jiems nebuvo
Paprasta. Niekas neskyrė jų
Nuo Didžiosios Dvasios.
Ryšys buvo tiesioginis ir skirtas tik jiems,
O Vakan Tankos palaiminimas
Liejosi virš indėnų tarsi audringa
Liūtis iš dangaus.
Taigi jūsų gyvenimas taptų daug ramesnis ir džiaugsmingesnis, jei išsiugdytumėte tokią pagarbą savo aplinkai. Man patinka ši tiesioginio ryšio su „Didžiąja Dvasia“ mintis. Ji yra tai, ko kiekvienas ilgisi ir nori atkurti savo gyvenime. Galbūt Liuterio Stovinčio Lokio pastabos ir būtų tas metodas. Apsidairykite ir būkite pagarbūs, kartu skatindami taip elgtis ir kitus.
ŽINGSNIUOJANTIS BUIVOLAS
Grįžtu prie Žingsniuojančio Buivolo išminties. Būtų absurdiška siūlyti jums pakeisti miestietišką gyvenimo būdą ir apsigyventi tyrlaukiuose, tuolaikinis mūsų miestų gyvenimas gali pasiūlyti daug, – su visu gėriu, ir, aišku, su blogiu. Tačiau miestietiškos pažiūros gali mus atitolinti nuo natūralių dvasinės harmonijos dėsnių. Žingsniuojantis Buivolas mirė 1967 metais, būdamas devyniasdešimt šešerių. Jis daug matė abiejuose pasauliuose, todėl paliko mums šiuos žodžius:
Kalvos visada gražesnės už akmeninius pastatus. Patys žinote. Gyvenimas miestuose – tik dirbtinis egzistavimas. Daugybė žmonių vargu ar kada jautė tikrą dirvą po savo kojomis ir matė augančius augalus (išskyrus vazonuose) ar nuėjo toliau nuo gatvės šviesų, norėdami pajusti žvaigždėmis nusėto nakties skliauto žavesį. Kai žmonės gyvena nutolę nuo Didžiosios Dvasios kūrinių, jie lengvai užmiršta jos dėsnius.
Jis neprašo mūsų išvykti. Jis prašo mus prisiminti. Prisiminti, kad gyvenimas yra šventas, ir visą laiką suvokti, kaip natūralus dėsniai veikia šiame šventame rate. Kad ir kur gyventumėte, kad ir kokia aplinka jus suptų, šie natūralūs dėsniai veikia visada. Oras, vanduo, medžiai, mineralai, debesys, gyvūnai, paukščiai ir vabzdžiai — viskas priklauso gyvenimui. Atkreipkite dėmesį į mūsų protėvius. Jie tūkstančių tūkstančius metų gyveno šioje žemėje ir labai gerbė natūralius gamtos dėsnius. Šiandien mes tai vadiname ekologiniu suvokimu. Senųjų amerikiečių poezija prašo atkurti šia ugnį. Pamąstykite apie tai ir įsileiskite šia senovinę išmintį į savo kasdienius gyvenimus.
Baigiu šiuos Amerikos indėnų pasiūlymus Ojibway (Odžibvei) genties malda, kurią galbūt norėsite perskaityti ir kasdien ją naujai pritaikyti.
Senoli,
Pažvelk į mūsų sugniužimą.
Žinome, kad visoj kūrinijoj
Tik žmogaus seimą
Nuklydo nuo švento kelio.
Žinome, kad tai mes
Esame atsiskyrę,
Kad tai mes turime sugrįžti
Ir drauge eiti Šventuoju keliu.
Senoli,
Pašventintasai,
Išmokyk mus meilės, užuojautos, pagarbos,
Kad galėtume gydyti žemę
Ir vienas kitą.
Norėdami įdiegti šį senųjų Amerikos gyventojų pasiūlymą veikti kasdieniame gyvenime, šiandien pradėkite:
• Gerbti savo aplinką, nuolat dėkodami už tai, ką priėmėte kaip savaime suprantama. Kiekvieną dieną tyliu padėkos ritualu palaiminkite gyvulius, saulės šviesą, lietų, orą, medžius ir žeme.
• Lavinkite savo ekologinį suvokimą, dalyvaudami aplinką saugančių organizacijų veikloje. Sąmoningai stenkitės malšinti užterštumą, šalinkite šiukšles, veikite perdirbimo srityje. Jūsų asmeniniai veiksmai gali atkurti pagarbą, nuolankumą žemei ir visatai – mūsų šventam gyvenimo voratinkliui.
• Daugiau laiko praleiskite gamtoje vieni, klausydamiesi jos garsų, vaikščiodami žeme basi. Taip susijungsite su viskuo, kas remia ir palaiko gyvenimą.
• Gyvenkite, rodydami pavyzdį. Užuot dejavę, kad žmonės šiukšlina, pakelkite aliuminio skardinę ir deramai jos atsikratykite. Tegul jauni žmonės mato šiuos jūsų poelgius.
• Kartokite Ojibway maldą. Vadovaudamiesi šia atmintine apie kasdienį gyvenimą mylint, užjaučiant ir gerbiant, padėkite gydyti žemę ir vienas kitą.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer
Jei medžiai skleistų bevielio interneto signalą, mes jų sodintume labai daug ir taip išgelbėtume žemę. Gaila, kad medžiai tik gaminą orą, kuriuo mes kvėpuojame.