Jau vien žodis „dykinėti” mums siejasi su dykaduoniavimu, taigi tinginyste. Tačiau laisva valia atitrūkti nuo darbų – tai ne tik ypatinga prabanga, bet ir tikras gyvenimo menas.
Lazy Sunday Afternoon, – skamba vienoje dainoje, aukštinančioje tinginystę bent sekmadieniais. Tai gera pradžia, tuo tarpu pažengusieji geba ištverti atsipūtę visą savaitgalį. Lakstyti po parduotuves, parsinešti namo darbų, blizginti namus, atitirpdyti šaldytuvą, pasikloti lovas? Nieku gyvu – programoje tysojimas ir ilgi pusryčiai. Bendra taisyklė: atsipalaiduoti ir leistis pasroviui, daryti tai, prie ko linksta širdis. Net ir virti nebūtina: užtenka paskambinti į restoraną, ir visi jūsų norai nuo picos ir sušio iki ledų bus akimirksniu patenkinti.
Vietoj dulkių siurblio ir pirkinių sąrašo griebkitės tokių dykinėjimo palydovų kaip kalnai knygų, žurnalų ir mylimiausių kompaktinių plokštelių, o jei turite partnerį ar gyvūnėlį, prisiglauskite prie jo. Vien jau perspektyva dviem paroms atsikratyti visų pareigų nepaprastai atpalaiduoja. Gabiems tinginiams jau po kelių treniravimosi savaičių pavyksta sukaupti tiek vidinės ramybės, kad jie lengvai ištveria darbo dienas tarp savaitgalių.
Kūnas – mano šventovė. Visa lepinimosi programa
Vien pats pasiruošimas savęs lepinimo programai teikia didžiulį džiaugsmą. Šįkart negalvokite apie kitus, o rimtai susimąstykite: „Kas man gerai, ko trokšta mano kūnas ir siela?” Gali kilti visiškai naujų, neįprastų norų. Galbūt staiga užsigulsite praleisti dieną kosmetikos salone, galbūt nuspręsite praturtinti save vitaminais per virimo kursus, o gal sumanysite lengvai atsipalaiduoti darydami jogos, tempimo pratimus ar lankydamiesi saunoje. Nuostabu jau vien suvokti: „Galiausiai skyriau laiko sau!”, „šį laisvą laiką dovanoju sau!” Suprantama, tą laiką turime pasižymėti kalendoriuje panašiai kaip verslo susitikimą – nesvarbu, ar tris valandas, ar visą dieną. Taip galėsime laiku nusiteikti atpalaiduojančioms procedūroms, paskirti laiko masažui ar specialiai kaukei. Ir pranešti partneriui, kad sekmadienio popietę ketiname su draugėmis traukti į kalnus. Arba ir jį pasikviesti į turkišką pirtį.
Nepaprastas smagumas retkarčiais atitrūkti nuo kasdienybės. Paskirstyti užduotis, vaikus atiduoti auklei, įjungti telefono atsakiklį ir netgi išsijungti mobilųjį – kam gi daugiau reikalinga balso pašto dėžutė? Juk ketiname kuo giliau pasinerti į savo visatą, kad prisipildytume jėgų. Nes tas, kas kartais susitelkia į save ir kai ką padaro sau, spinduliuoja didesne ramybe ir pasitikėjimu savimi – o kaip tik tuo ir traukiame kitus.
Ištraukos iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“