Iš „Portugališkų sonetų“
Kaip aš myliu tave?
Kaip aš myliu tave? Kas išmatuos?
Ši meilė tau gili, aukšta, plati,
Ir mano siela, ir jausmai skirti
Vien tau lig pat Malonės amžinos.
Myliu tave ramybėje dienos,
Ir saulėje, ir žvakių šviesoje.
Myliu laisvai, kaip vyrai kovoje,
Myliu tyrai, ugnim širdies manos.
Aistringa mano meilė nenurims,
Nors vaikišku pavirs patiklumu,
Ir niekada į užmarštį negrims
Su prarastų šventųjų šventumu.
Mylėsiu, kol kvėpuoju! Net jei Dievas pasirinks,
Ir po mirties tau degsiu šiuo jausmu.
Elizabeth Barrett Browning (1806-1861)
Elizabeth Barrett Broivning — anglų poetė ir poeto Roberto Brotuningo žmona. Jos poezijoje atsispindėjo tai, kas jai buvo svarbu: “(susaistyti, jokiam tikėjimui nepriklausantys religiniai jausmai, prisirišimas prie antrąja gimtine tapusios Italijos ir meilė vyrui.
Šis Elizabeth Barrett Browning sonetas yra vienas iš žinomiausių kada nors parašytų tikros romantiškos meilės eilėraščių. Galbūt esu tarp retai pasitaikančių žmonių, kurie vos išgirdę žodžius: „Kaip aš myliu tave?“ skuba tęsti: „Kas išmatuos!“ Kokia neįtikėtina mintis – išmatuoti romantišką meilės jausmą.
Elizabeth Barrett Browning ir Roberto Browningo (žymaus poeto apie kurį irgi kalbama šioje knygoje) meilės istorija – viena gražiausių pasaulyje. Jautrias jų sielas meilė suvienijo dar tada, kai jie nebuvo matęsi, tik perskaitę vienas kito poeziją. 1844 metais Elizabeth išleido antrąją poezijos knygą, puikiai įvertintą Londono literatūros pasaulyje. 1845 a metų sausį ji gavo laišką iš ypač gerbiamo poeto Roberto Browningo. Jis rašė: „Visa širdimi žaviuosi jūsų posmais, mieloji Panele Barrett. Kaip jau sakiau, visa širdimi myliu jūsų knygas, taip pat ir jus“. Jie susitiko tą pačią vasarą, o dar po metų susituokė. Jaunystėje Elizabeth dažnai sirgo ir gyveno su tėvu. Jis nieko nežinojo apie jos susirašinėjimą su ją garbinančiu Robertu Browningu. Jie ir susituokė slapčia, be tėvo sutikimo. Vėliau apsigyveno Italijoje, tikėdamiesi, jog tai padės poetei sveikti. Tėvas mirė 1856 metais, taip ir neatleidęs dukrai.
Elizabeth ir Robertas Browningai gyveno Italijoje, mėgaudamiesi meilės teikiama palaima, o 1849 metais gimė jų vienturtis vaikas. Toli nuo tėvynės poetė parašė nemažai aistringų, vergovę Jungtinėse Valstijose smerkiančių eilėraščių. Kai jai suėjo penkiasdešimt penkeri, 1861 metais atsinaujino liga, ir ji mirė ant vyro rankų, klausydamasi meilės žodžių.
Elizabeth Browning gyvenimo istoriją įkūnija šis gerai žinomas eilėraštis iš jos poezijos rinkinio „Portugalijos sonetai“. Paskutinėje jo eilutėje kalbama apie meilę vyrui, jos sielos grožį pamilusiam dar prieš tai, kai pamatė ją pačią: „Net jei Dievas pasirinks, ir po mirties tau degsiu šiuo jausmu.
Šiame eilėraštyje moteris išlieja begalinę meilę savo vyrui. Meilę pažadina ne vien fizinė trauka. Daugybė smulkmenų padeda pajusti romantiškos meilės jausmą. Sonete sakoma: „Myliu tave ramybėje dienos…“ Tad jeigu jaučiate šį nuostabų jausmą, „išmatuokite jį’ ir pamirškite to daryti kasdien.
Mano žmona Marcelena – graži moteris. Kaskart pažvelgdamas į šią angeliško grožio būtybę mąstau, koks esu laimingas mylėdamas ją ir įausdamas, jog ji atsako tuo pačiu. Bet ne jos išorinis grožis yra mano meilės Šaltinis. Elizabeth Barrett Browning taip pat nemini savo vyro išvaizdos, tačiau išvardija įvairiausiais smulkmenas. Kiekviena jų atskirai nieko nereiškia, tačiau visos kartu atskleidžia romantišką meilę.
Kartais stebiu miegančią žmoną. Visą naktį ji praleidžia nejudėdama, sudėjusi rankas lyg maldai – atrodo, jog čia miega angelas. Tai tik viena iš smulkmenų.
Dažnai nepastebiu vaikų laimėjimų, tačiau pamatau palaimingą jos šypseną, kai vaikai kuo nors džiaugiasi ar jiems kas pasiseka. Tai dar viena smulkmena.
Pabudęs anksti ryte, kai visi dar miega, ir susiruošęs pabėgioti užeinu į virtuvę, uždegu šviesą ir pamatau — ji ir vėl manimi pasirūpino. Ant stalo sudėliota viskas, ko man reikia rytiniam kokteiliui paruošti. Nieko ypatinga, bet aš tai pastebiu. Ir čia dar viena smulkmena.
Stebiu kūne slypinčią sielą ir balsą, tylutėliai sakantį: „Aš esu tam, kad padėčiau. Man rūpi visi. Aš duodu, nelaukdama atpildo. Esu jautri nelaimingiesiems. Didžiai gerbiu Dievą. Mane nepaprastai liūdina smurtas. Aš susieta su tavimi ir visada būsiu skirta tik tau. Tai niekada nesibaigs. Net ir mirtis nesugebės to padaryti“. Pastebiu tyliai vien tik man šnibždančią sielą. O tai dar viena smulkmena.
Galėčiau išvardyti tūkstančius panašių dalykų, bet manau, jog ir taip supratote, ką norėjau pasakyti. Per daugybę pastebėtų smulkmenų atsiskleidžia didingas meilės jausmas. Jis slypi mūsų esmėje, bet kaip gaila, kad dainai jis taip ir lieka neišreikštas.
Šiame eilėraštyje poetė sako, jog junta meilės pilnatvę, išreikšdama tai žodžiais: „Mylėsiu, kol kvėpuoju!“ Ir man pažįstamas toks jausmas. Kvėpavimas – gyvybės pagrindas. O tu, brangioji Marcelena, esi jėga, leidžianti man kvėpuoti. Myliu tave taip, jog jaučiu kiekvieną tavo įkvėpimą ir kvėpuoju kartu su tavimi. Šypsniai – malonios kartu praleistos akimirkos: romantiškos vakarienės, tamsioje kino salėje paliesta tavoji ranka, meilės naktis po romantiškos iškylos ištuštėjusiame paplūdimyje, kiekvieno vaiko gimimas. Daug tokių šypsenų ir kiekviena jų liudija mano meilę tau.
Nemažą absoliučios meilės dalį sudaro ir ašaros. Nusivylimai, ginčai, pirmų bendro gyvenimo metų kančios, aiškinantis nesutarimų priežastis. Viso gyvenimo ašaros — tik būdas išmatuoti jausmą, atsakys klausimą: „Kaip aš myliu tave?“
Aistra išlieka ir liepsnoja tik tada, kai sugebame mylėti nevaržomai tyrai, nepamiršdami gyvenimo smulkmenų. Prieš daugiau kaip šimtą penkiasdešimt metų parašytas eilėraštis ir šiais laikais svarbus tiems, kuri myli tyrai ir laisvai. Mylintiems žmonėms jis liks svarbus ir po tūkstančio metų. Mano manymu, mintis aiški: išmatuokite savo meilės jausmą, o vėliau jo dydį perteikite mylimam žmogui. Tada pajusite tai, ką Elizabeth Barrett Browning jautė savo mylimajam ir ką aš jaučiu dabar. „Ši meilė tau gili, aukšta, plati, ir mano siela, ir jausmai skirti vien tau,“ Žodžiais šio jausmo geriau ir neišreikši!
Jeigu norite pritaikyti sonete išreikštas mintis, pradėkite dabar:
• Supraskite, jog malonias gyvenimo smulkmenas svarbu pastebėti ir kalbėti mylimam žmogui apie jas. Ištardami tai garsiai, meilei suteikiate balsą ir sukuriate pagarbos jausmą vienas kitam.
• Įžvelkite žmogaus vidinį grožį, išoriniam spindesiui neteikdami tiek daug reikšmės. Mylėkite žmogų už jo gerumą, meilę kitiems, žmogaus dvasiai rodomą pagarbą.
• Mylimam žmogui patys parašykite eilėraštį ar paprasčiausią pastebėjimą. Nekreipkite dėmesio į kūrinio kokybę – svarbu tai, kokius jausmus jame išliesite. Jūsų mylimajam ar mylimajai tai bus brangus ir amžinas prisiminimas. Galbūt jį įrėmins ir su pagarba rodys kitiems, nes jis yra labai svarbus.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer