PASAKĖČIA
Voverė ir kalnas
Susiginčijo.
Ir kalnas užsirūstino: „Maža išpuikėlė“.
O voveriukė jam atsakė:
„Žinoma, nesu tokia kaip tu aš didelė;
Bet viską susumavę, nepamiršdami oro,
Pasvėrę viską, turėdami noro,
Apžvelkime visus metus
Ir darbus mums skirtus.
Aš nemanau, jog būtų gėda
Užimt gyvenime bet kokią vietą.
Jei ir nesu tokia didi kaip tu,
Bet juk ir tu toks mažas kaip ir aš nesi,
Ir nė per pusę tiek vikriai bėgioti negali.
Neneigsiu to, jog padarei
Puikiausią voverėms miškų takelį.
Gabumai skirias: viskas sukurta puikiai, išmintingai;
Jei negaliu nešiot ant nugaros miškelio,
Tai tu nesugebi suskaidyt riešuto gracingai.
Ralphas Waldo Emersonas (1803-1882)
Amerikiečių poetas, apybraižininkas ir filosofas Emersonas buvo nepalenkiamas optimistas, tikintis, jog gamta — materiali sielos išraiška.
Labai gerbiu Ralphą Waldo Emersoną. Todėl tai vienintelis autorius paminėtas dviejuose šios knygos skyriuose. Viename iš jų pristatoma Emersono poezija, kitame – žemę drebinanti apybraiža. Šis žmogus transcendentalizmo tradicijos pradininkas Amerikoje. Jo filosofija akcentuoja visa apimančią visatos dvasią, kai Dievas egzistuoja visur. Ši0s mintys atsispindi ir „Pasakėčioje“, kurioje poetas sukūrė poetišką ginčą tarp kalno ir voverės.
Norėdami suprasti Ralpho Waldo Emersono kūrybos didingumą privalome atminti, jog įprastose to istorijos laikotarpio religijose bažnyčios vadovavimas užėmė išskirtinę vietą. Emersonas prieštaravo dogmoms ir tradicinės religijos retorikai. Dieviškumą matydamas visoje aplinkoje, jis skatino naują sąmoningumą, teigdamas, jog Dievas nėra materialios formos išraiška.
Voveraitėje, šioje mažoje kailiuotoje graužikėje, slypi nematoma Dievo jėga. Ta pati jėga glūdi ir kalne, ant nugaros nešančiame miškus, nors ir nesugebančiame suskaldyti riešuto. Šiame eilėraštyje Emersonas teigia, jog visi esame dieviškos prigimties būtybės, kad ir kokia būtų mūsų forma, dydis ar sugebėjimas judėti. Savo paskirtį visiems skirta įvykdyti savaip. Ši tiesa apima visą pasaulį.
Prisimenu panašų Nisargadattos Maharajaus pasakojimą. Jis buvo mano mokytojas. Šis daugelio ypač gerbiamas žmogus gyveno Indijoje, Buvo manoma, jog jis – mistiška siela apdovanotas šventasis. Šventeivos stebėjosi tokiu jo posakiu: „Mano pasaulyje – viskas tobula“. Tai Nisargadatta paaiškindavo pasakojimu apie beždžionės ir medžio pokalbį.
Kartą beždžionė tarė medžiui: „Tu nori pasakyti, jog visą gyvenimą stovi toje pačioje vietoje ir niekada nepajudi iš vietos? Negaliu to suprasti!
„Tu nori pasakyti, jog visą gyvenimą, kasdien judi iš vienos vietos į kitą, eikvodama energiją? Negaliu to suprasti!“ – nusistebėjo medis.
Toks Nisargadattos pasakojimas turėjo padėti šventeivoms suprasti, jog tapatindami save su materialiu kūnu jie prieštarauja jo aiškiam sielos suvokimui. Vertindami kitų gyvenimą sukuriame pokalbio scenarijų, kuriame beždžionė stengiasi suprasti medį, o medis – ją. Emersono manymu, iš tiesų abi gyvybės formos turi tą patį visatą tvarkantį protą, tačiau joms neduota galia suprasti viena kitą. Ši pasakėčia ir Nisargadattos pasakojimas atspindi ir mano gyvenimą.
Nesenai kartu su žmona Marcelena parašėme knygą „Pažadas lieka pažadu“, Tai tikras pasakojimas apie motiną, dvidešimt aštuonerius metus slaugiusią dukrą, buvusią komos būsenos. Ji maitino savo vaiką kas dvi valandas, apversdavo ją nuo šono ant šono, kas ketvirtą valandą leido insuliną, taupė pinigus gydymui, visą tą laiką miegojo ant kėdės šalia dukters lovos. Prieš dvidešimt aštuonerius metus, būdama šešiolikos Edvarda, grimzdama į diabeto sukeltą komą, maldaudama prašė motinos: Tu juk niekada manęs nepaliksi?“ Jos mama, vardu Kajė, patikino ją: Brangioji, niekada tavęs nepaliksiu, pažadu. O pažadas lieka pažadu“.
Per tuos dvidešimt aštuonerius metus Edvarda O’Bara nuo pirmos komos stadijos, kai gulėjo užsimerkusi ir nejudėdama, perėjo į devintąją, kurioje ji sugeba atpažinti balsus, šypsenas ir nuliūdinta gali verkti. Ši moteris sąmoningai sugeba užsimerkti, o kartais atrodo, jog reaguoja į aplinką. Tačiau nuostabiausia yra tai, kaip ji paveikia pas ją apsilankančius žmones. Kai kas teigia pajutęs stebuklingas gydančias jėgas, ir visi jaučia besąlygišką meilę, spinduliuojančią iš nejudančio Edvardos kūno.
Pabuvę šalia Kajės ir Edvardos mes su žmona taip pat pajutome gilią užuojautą ir meilę. Džiaugiausi man suteikta proga šią neįtikėtiną gyvenimo istoriją apie visišką atsidavimą ir meilę perpasakoti knygoje ir paskaitose, o už tai gautomis lėšomis prisidėti prie milžiniškų skolų grąžinimo. Tik jų dėka sugebėjau atsisakyti egoizmo ir padėti dvasios lygmenyje.
Tikiu, jog net ir visiškai nejudėdama, pavadinta neįgalia visam likusiam gyvenimui, nekalbėdama ir negalėdama savimi pasirūpinti ji vis dėlto atlieka tam tikrą gyvenimo jai skirtą misiją. Kas žino, galbūt ji per mano kalbas ir knygas pasiekia daugiau žmonių, nei būtų galėjusi sveika. Galbūt ji, apleidusi savo kūną ir nieko nevaržoma, padeda kurti stebuklus. Kas gali užtikrinti, jog taip nėra?
Edvardos O’Baros gyvenimas toks pats vertingas, kaip ir bet kurio kito žmogaus. Tuo tvirtai tikiu. Gyvenimas nebūtinai reiškia judėjimą ir kalbėjimą. Komos ištiktame kūne slypi ta pati gyvenimo jėga, glūdinti kiekviename Dievo kūrinyje: kalnuose, voveraitėse ir kiekviename jos sutriaukštame riešute. Gyvenimo skirtą misiją Edvarda kasdien vykdo taip, kaip jai lemta. Ji padėjo suprasti, jog gyvenimo vertė neišmatuojama. Ne man suvokti, kodėl ši mergina jau ketvirtį amžiaus gyvena būtent taip. Kai ko aš niekada nesuprasiu. Ir man tai patinka.
Susipažinęs su O’Bara ir parašęs knygą „Pažadas lieka pažadu“ supratau, jog esu panašus į tą beždžionę, kalbančią su medžiu, ir į voverę kalbinančią kalną. Jos abi šokinėja ir plepa su tyliais ir nepajudinamai daiktais, kurių ramybė ir nebylumas – tik skirtinga tos pačios gyvenimo jėgos forma.
Pasakėčioje Emersonas siūlo poetiškai pažvelgti į šią visur esančią jėgą. Pripažinę ją ir nieko nevertindami pagal fizinius požymius išmokstame svarbią pamoką dvasinio augimo kelyje.
Jeigu norite šia pamoka pasinaudoti, jums pravers šie patarimai:
• Nespręskite apie kitų vertę pagal tai, kas, jūsų manymu, yra pri- j imtina. Atsiskleidžiantį Dievą pastebėkite visuose žmonėse ir pačiame gyvenime. Atminkite, jog nematomame dvasios pasaulyje visi yra lygūs, tik mūsų išorinis apvalkas skiriasi forma, dydžiu ir padėtimi.
• Kiekviename sutiktame žmoguje įžvelkite jo galimybes. Kaip kalnas, sugebantis ant nugaros nešti mišką, nesugeba perskelti riekto, taip ir kiekviena gyva būtybė turi tik jai būdingų sugebėjimų. Ieškokite tų paslėptų lobių ir teneklaidina jūsų laikinas kūno apvalkalas.
• Vadovaukitės paprasta išmintimi: „Daug yra dalykų, kurių niekada nesuprasiu. Bet man tai patinka“.
• Nieko nebevertinkite, lygindami su tuo, kas visiems atrodo įprasta, Tai, kad dauguma mato, nenusako neregių nevertingumo. 0 tai, kad dauguma juda ir kalba, jokiu būdu nesumažina gulinčiųjų tyloje vertės.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer