Iš maldos…
XVII MEDITACIJA
Žmogus nėra sala, atskirta nuo visų; kiekvienas žmogus yra kontinento lopinėlis, pagrindo dalis; jei jūra nuplautų grumstą, Europa taptų mažesnė, lygiai taip pat, kaip sumažėtų iškyšulys, tavo draugų ratas ar tavo dvaras; bet kurio žmogaus mirtis sumažina mane, nes aš esu įtrauktas į žmoniją; todėl neduota mum žinoti, kam skamba varpas; jis skamba tau.
JOHNAS Donne’as
(1572-1631)
Johnas Donne’as buvo anglų poetas, žinomas kaip pirmasis ir vienas iš subtiliausių metafizinių poetų. Paradoksali žmogaus dvasios ir materijos sąjunga nuolat kartojosi jo kūryboje.
Šioje ištraukoje, parašytoje septynioliktojo amžiaus pradžioje, Johnas Donne’as aiškiai išreiškia vienybės idėją. Ši sąmonės sąjungos ir žmonijos vienybės idėja atsispindi visoje šventoje literatūroje jau nuo senovės upanishadų. Senovinė mistikų išmintis sako, kad mistiniame sode nėra skirtumų tarp manęs, tavęs, jo, jos ir mūsų. Johnas Donne’as pirmoje šios garsios poemos eilutėje išreiškia tą pačią mintį: „Žmogus nėra sala“. Norėdami pasiekti aukščiausiąją pažinimo pakopą ir gyvenimo palaimą, turime suprasti šioje eilutėje slypinčią tiesą. Tai gali atsitikti tik tada, kai mūsų protą pasieks žinia.
Mūsų protas tvirtina, kad esame atskiri individai ir žinome, kur baigiasi mūsų ribos, o kitų prasideda. Jis teigia, kad aplinkai nepriklausome ir čia esame tam, kad keistume ją pagal savo norus. Tačiau mistikos mokytojai ir poetai nuolatos mums primena mūsų ryšį ir vienovę su visais ir viskuo. Privalome pažvelgti giliau ir suprasti, apie kokią vienybę jie kalbėjo.
Kai žvelgiame į savo kūną, matome atskirą organizmą. Tačiau atidesnis žvilgsnis atskleidžia daugybę organų bei upes skysčių, kurioje telpa milijardai nematomų bakterijų, kartu dirbančių formuojant šį kūną. Perfrazuojant Johno Donne’o žodžius, „Nė viena ląstelė nėra sala, atskirta nuo kitų; kiekviena ląstelė priklauso kūnui, yra jo dalis; jei kuri nors gyvybės forma bus užtęsta, sveiko bus mažiau. Bet kurios ląstelės liga ar mirtis sumažins mane, nes aš priklausau šiam kūnui“.
Net jei jūsų kepenų ląstelės niekada neturi ryšio su jūsų burnos ląstelėmis, jos yra sujungtos ir svarbios visam kūnui, taigi bet kuri sumažėjusi ląstelė sumažina visumą. Ir taip yra su visa žmonija. Visi mes esame kūno, vadinamo žmonija, ląstelės. Todėl manydami, jog esame atskiri individai ir lenktyniaudami vieni su kitais, mes mažiname žmonijos visumą. Senieji Amerikos gyventojai vienybės idėją išreiškė posakiu: „Nė vienas medis neturi tokių kvailų šakų, kurios kovotų tarpusavyje“. Todėl akivaizdu, jog bet kuri ląstelė, pradėjusi karą su to paties kūno kaimyninėmis ląstelėmis, sugriaus kūną ir susinaikins pati. Taip elgiasi vėžinė ląstelė. Negalėdama bendradarbiauti su gretimomis ląstelėmis, ji jas suardo, o galiausiai, jei nėra sustabdoma, suardo kūną ir šiame procese žūsta pati. Tikrai – labai kvailas organizmas.
Johnas Donne’as kalba su kiekvienu iš mūsų. Jis aiškina, jog visi esame vieno kūno nariai. Mes negalime išlikti, būdami po vieną. Iš esmės visa mūsų egzistencija priklauso nuo kitų šio didesnio kūno ląstelių, dirbančių mums ir su mumis. Jūsų vienišas gyvenimas būtų panašus į širdį, plakančią kūno išorėje, nepriklausančią nuo visų arterijų, venų ir organų, turinčių dirbti kartu su širdimi ir taip palaikyti jūsų gyvybę.
Įsivaizduokite vandens lašą ar bangą, esančią atokiau nuo okeano. Atskirta nuo vandenyno, ji yra silpna, tačiau sugrąžinta į jo išteklius tampa tokia pat galinga kaip ir vandenynas. Poetiški Johno Donne’o žodžiai mums primena šią tiesą. Kai esame kaip salos, priklausančios tik sau, prarandame savo išteklių galią ir sumažiname žmonijos visumą. Tačiau mistikų sode, kuriame sąvokos „mes“ ir „mums“ išstumia „aš“ ir „tu“, karas tampa neįmanomas, nes visoje planetoje nebelieka pasidalijimo į priešingas stovyklas. Jei individualiame gyvenime save matome kaip atskirą salą, kuri nėra visumos dalis, tai tampa mūsų nesugebėjimo rasti aukštesnės, didesnės ir turtingesnės gyvenimo patirties priežastis.
Kai suvokiate savo ryšį su aplink esančiais žmonėmis, tuoj pat nustojate teisti kitus. Tarsi matote juos prijungtus neregimu siūlu ir besidalijančius, kaip jūsų kulkšnys ir alkūnės, ta pačia nematoma tylia gyvybės jėga. Todėl užuojauta tampa savaimine reakcija į kitus. Visą žmoniją matote kaip nedalomą ir neišskiriamą šeimą. Jei galite pažvelgti į kitus žmones kaip į šeimos narius, o ne kaip į varžovus ar išdavikus, viską pasieksite meile, o ne gynyba ar naikinančiu ginklu.
Toks vienybės supratimas radikaliai priešingas atsiribojimui, kurio išmokstame gentyse, šeimose ir šalyse, kuriose gyvename. Mūsų identifikacija pradedama ne nuo to, kuo skiriamės, o nuo to, kas tarp mūsų bendra. Mūsų įsitvirtinimas daugiau nepriklauso nuo išvaizdos, bet nuo to, kokie svarbūs esame vieni kitiems. Taip neapykanta pakeičiama troškimu panaikinti visas mus išskiriančias priežastis, lygiai kaip onkologas siekia, jog vėžinė ląstelė būtų pašalinta iš organizmo ir kūne nebeliktų disharmoniją keliančios jėgos.
Pastebėjau, kad daug mažiau nerimauju ir pasiduodu stresams, kai prisimenu penkis įžanginius šios jaudinančios ištraukos žodžius. Buvo laikas, kai su panieka žvelgdavau į elgetas, laikančius kartoninius lapus su užrašais, prašančiais pinigų, ir klausdavau savęs ar šalia esančio: „Kodėl jie neina į darbą ir patys — taip kaip aš — neužsidirba pinigų?“ Dabar primenu sau, jog kažkokiu paslaptingu ir mistiniu būdu esu sujungtas su šiais žmonėmis. Jų neturtas, nešvara ir bloga sveikata silpnina mus visus, įskaitant ir mane. Siunčiu jiems tylų palaiminimą ir prisiekiu padaryti kuo daugiau, kad planetoje neliktų skurdo, o svarbiausia širdyje esu labiau mylintis ir užjaučiantis. Prisimenu, kaip mes esame vieni kitiems reikalingi ir kad mūsų ryšiai yra daug didesni nei tikri giminystės ryšiai tarp mūsų genetinių šeimų.
Kai girdite liūdnai skambančius varpus, pranešančius, jog kažką palietė smurtas, atidžiai įsiklausykite ir prisiminkite, ką Johnas Donne’as rašė daugiau kaip prieš keturis šimtmečius. Tas varpas skamba mum visiems, įskaitant ir jus!
Norėdami savo gyvenime įdiegti šias bendro sąmoningumo įdėjas pradėkite taip:
• Nustokite apie save galvoti kaip apie atskirtą ir esantį toli, jei tai lemia jūsų geografinė padėtis ar negalėjimas būti tarp tų, kurie kažkur grumiasi. Kai sužinote, jog kažkas kitame krante kenčia, tyliai pasimelskite už tą žmogų ir stebėkite, ar jaučiate savo širdyje vienybę su juo.
• Dievą matykite kiekviename žmoguje ir aplinkui. Kasdien elkitės taip, tarsi Dievas būtų įsikūnijęs visuose daiktuose. Stenkitės neteisti tų, kurie turi mažiau troškimų, ne tokie taikūs ar mažiau mylintys; žinokite, kad neapykanta ir smerkimas yra daug didesnės problemos. Kai teisiate nekenčiančius ar nekenčiate teisėjų, jūs veikiau esate ne gydymo, o vėžio dalis.
• Naudokite mažiau „etikečių“, kurios atskiria jus nuo „jų“. Jūs nesate amerikietis, kalifornietis, italas, žydas, vidutinio amžiaus, žemas, moteris, atletas ar bet kuri kita „etiketė“. Jūs esate pasaulio gyventojas. Kai nustosite klijuoti etiketes, kiekviename sode, miške, kiekvienuose namuose, kiekvienoje gyvoje būtybėje, pradėsite matyti Dievą, o atpildas už tai jums bus sielos ramybė.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer