Didžiausias pavojus
daugeliui iš mūsų
yra ne tai,
kad mūsų tikslas
pernelyg aukštai
ir jo nepasieksime,
o tai, kad jis pernelyg žemai
ir bus pasiekiamas.
MIKELANDŽELAS
(1475-1564)
Italų dailininkas, skulptorius, architektas ir poetas, renesanso menininkas Mikelandželas Buonarotis yra ryški figūra vaizduojamojo meno istorijoje.
Per pastaruosius maždaug dvidešimt penkerius metus aš reguliariai dainavau radijo bei televizijos laidose bei kalbėjausi su paskambinusiais klausytojais. Viena iš dažniausių laidos svečių man išsakomų kritinių pastabų buvo ta, kad aš suteikiu pernelyg daug vilties sunkiose situacijose atsidūrusiems žmonėms ir kad tai gali būti pavojinga. Vis dėlto aš lig šiol nesuprantu, kuo gali būti pavojinga viltis.
Kai žmonės man papasakoja apie savo neišgydomą ligą, paraginu juos nukreipti savo tikslą visiškai kita linkme. Aš dažnai kalbu apie dėsnį, kuriuo vadovaujantis gali įvykti bet koks stebuklas. Aš aiškinu, kad šis dėsnis niekada nebuvo atšauktas ir vis dar yra aprašytas knygose. Aš pasakoju apie žmones, kuriems buvo liepta grįžti namo ir rengtis mirčiai po šešių mėnesių, bet kurie išsivadavo iš savo negalios bei diagnozės. Elektroniniu paštu aš kasdien gaunu laiškus iš žmonių, kurie nepanoro kabintis į kitų jiems pasiūlytus mažus tikslus bei silpnas viltis ir kuri dėkojo man už žinią apie viltį sunkiu metu.
Mikelandželas, kuriam iki aštuoniasdešimt devintojo gimtadienio buvo likusios kelios dienos, vis dar kūrė skulptūras, tapė, rašė ir kalbėjo apie aukštus siekius, kaip čia pateiktoje citatoje. Pavojinga puoselėti ne klaidinančias viltis, o mažas viltis arba visiškai jų neturėti, nes mūsų įsitikinimai sumažins ir mūsų tikslus.
Tai tinka ne tik ligų atveju, bet visose mūsų gyvenimo srityse. Pasaulis pilnas nieko nesiekiančių ir siaurai mąstančių žmonių, kurie bevelytų primesti tokį mąstymą kiekvienam, kuris leistųsi. Tikrasis pavojus kyla tada, kai keliame sau menkus reikalavimus, puoselėjame menkas viltis ir greitai nuleidžiame rankas. Atidžiai įsiskaitykite į tai, ką pasakė Mikelandželas, daugelio laikomas žymiausiu visų laikų menininku.
Prisimenu, kaip apstulbęs stovėjau priešais Dovydo statulą Florencijoje. Jos aukštis, didybė ir dvasia, kuri tarsi tryško iš marmuro, įkūnijo Mikelandželo žodžius: „Siekite aukštų tikslų“. Paklaustas, kaip jis sukūrė tokį šedevrą, Mikelandželas atsakė, kad Dovydas jau buvo marmure, tereikėjo nuskaptuoti jo perteklių ir leisti statulai išeiti. Iš tiesų aukštas tikslas. Kalbant apie aukštus tikslus, prisiminkite Siksto koplyčią, kurios lubas Mikelandželas ištapė gulėdamas ant nugaros ir dirbdamas kasdien ketverius metus – nuo 1508 iki 1512. Tokį planą mažesni dalininkai būtų palaikę neįmanomu, tačiau Mikelandželas jo ėmėsi, kaip ir daugelio kitų planų savo gyvenime, pilname didelės energijos, didelio talento ir – taip! – aukštų tikslų.
Visi Mikelandželo kūriniai išreiškė mintį, kad meilė padeda žmonėms siekti dieviškų dalykų. Tai atsiskleidė maždaug trijuose šimtuose Mikelandželo sonetų bei dvasinėse ir jo vystytose tapybos, skulptūros, architektūrinio dizaino temose. Gimęs paprasto bankininko šeimoje, šis žmogus didelių vilčių bei svajonių dėka tapo vienu iš labiausiai gerbiamų renesanso ir visos žmonijos lyderių.
Prieš kelerius metus, vakštinėdamas su žmona Bali kaime, išgirdau, kad vienas prie vartų sėdintis senukas yra debesų gamintojas. Atidžiai klausiausi kaimiečių pasakojimo, jog tas žmogus savo sąmonės pastangomis sausrų metu gali iššaukti lietaus debesis. Turiu pripažinti, kad į visa tai žiūrėjau skeptiškai, nes visuomenėje, kurioje išaugau, buvo mokoma, jog tokie dalykai, kaip debesų susidarymas, nepriklauso nuo žmogaus- Tačiau šiandien remčiausi vienintele tiesa: Niekas nežino tiek, kad būtų pesimistas.
Kartais su savo mažais vaikais aš gulėdavau ant žolės, ir mes „iškvietinėdavome” debesis. Aš nekreipdavau dėmesio į kaimynų murmėjimą apie tuos pamišėlius Dyerio vaikus, manančius, kad gali iššaukti debesis. Paprasčiausiai ignoruodavau tokį pesimizmą ir klausydavausi, kaip vaikai vienas per kitą šaukia: „Žiūrėk, tėti, mano debesiukas atsitrenkė tiesiai į tavo!” Toks mąstymas pavojaus nekelia. Aš sutinku su Mikelandželu. Kur kas pavojingiau turėti menkas viltis.
Mikelandželo patarimas šiandien tinka lygiai taip pat kaip ir prieš penkis šimtus metų. Niekada nepasiduokite kitų pesimizmui. Pajuskite tą meilę, kuri sklinda iš „Dovydo”, „Madonos ir kūdikio” bei dangiškų freskų ant Siksto koplyčios lubų. Meilė padės jums sąmoningai susiliesti su šiuo menininku, kurį su jumis ir visais kada nors gyvenusiais žmonėmis jungia ta pati universali dvasia.
Jo pasiekimus inspiravo ta pati tiesa, kurią jis siūlo mums šios esė pradžioje. Siekite aukštų tikslų, praplėskite savo mąstymą ir nepasiduokite absurdiškai idėjai, kad didelės viltys pavojingos. Didelės viltys atgaivins jūsų gyvenimą, jų dėka sukursite savus šedevrus — ar tai būtų freskos, ar vaisių pilni krepšiai.
Vadovautis Mikelandželo žodžiais jums padės šie paprasti patarimai:
• Neklausykite tų, kurie rodo jūsų ribotumą. Visada atminkite: Kai ginčijatės dėl savo ribotumų, darotės ribotas.
• Puoselėkite aukštus tikslus ir mąstykite plačiai. Jūs — Dievo jėgos pasireiškimas ir tuo atžvilgiu esate susiję su Juo, darančiu stebuklus.
• Nenumarinkite vilties ir atminkite garsius Alberto Einšteino žodžius: „Didžios dvasios žmonės visada sutinka nuožmų vidutinybių pasipriešinimą”.
• Norėdami ką nors gyvenime pasiekti, bet būgštaudami, kad nepavyks, įsivaizduokite prieš penkis šimtmečius gyvenusį Mikelandželą, kuris aštuoniasdešimt devynerių metų vis dar tapė, skaptavo, rašė. Įsivaizduokite jį sakantį, kad galite sukurti ką tik norite ir kad pavojingiausia ne didelės viltys, o beviltiškumas.
Ištrauka iš knygos: „Amžių išmintis. Šiuolaikinis žvilgsnis į amžinąsias tiesas“. Wayne W. Dyer