Sakyti tiesą ar ne? Klausimas svarbus todėl, kad melą itin sunku atleisti. Net Dantė „Pragare“ į patį dugną nuleidžia žmones, apgavusius tuos, kurie jais pasitikėjo. Melą, apgavystę smerkiame ir propaguojame atvirumą ne tik santuokoje, bet ir tarp draugų, pažįstamų ar bendradarbių. Psichologai jau daug dešimtmečių renka žmones į psichoterapijos grupes, kuriose galioja tiesos sakymo taisyklė. Asmeninį augimą suprantame kaip autentiškumą, o stebuklingu vaistu nuo tarpusavio problemų laikome atvirą pasišnekėjimą. Pabrėždami, kad melo trumpos kojos, o meluojantis žmogus praranda pasitikėjimą. Tačiau tuo pat metu pripažįstame asmeninės erdvės svarbą. Pastebime, kad kartais geriau laikyti liežuvį už dantų, kad tiesa žeidžia ir kelia konfliktus, kad savo problemas vertėtų spręsti pačiam neperkeliant jų ant kito žmogaus pečių, kad net ir pasakius tiesą, kiti vis tiek supras neteisingai. Vienoje reklamoje apskritai sakoma: „Kartais geriau kramtyti, nei kalbėti.“ O garsusis Deilas Karnegis duoda aiškų draugystės receptą: „Sakykite tik tai, kas žmogų puošia ir pakylėja, pritarkite jam, pradėkite nuo TAIP.“ O kaip su NE? Panašu, kad to Karnegio sistemoje ir neprireikia, nes pajutę pritarimą žmonės patys būna linkę mums pritarti.
Tiesa slypi kažkur per vidurį
Tai reiškia, kad sakydami tiesą turėtumėme atsižvelgti į tai, kiek jos gali pakelti kitas. Tačiau kalbantis su artimu draugu, sutuoktiniu ar savo artimaisiais atsiduriame ypatingoje situacijoje. Negalime likti tokie protingi, įžvalgūs ir nešališki, nes sutuoktinis ar giminaitis turi įtaką mūsų interesams. Iš jų svarbiausias ‑ palaikyti su juo ryšį. O artimas ryšys grįstas davimo ir gavimo pusiausvyra. Būna situacijų, kai neišeina laikytis vidurio. Jaučiame, kad pusiausvyra sutrinka, ir nukrypstame į vieną iš kraštutinumų. Vienas ‑ tai savo interesų iškėlimas ir kito nepaisymas. Tuomet esame linkę sau sakyti TAIP ir NE jam. Kitas ‑ kai elgiamės atvirkščiai, neigdami save ir pritardami kito norams. Kartais bijome, kad balansas nukryps ne mūsų naudai, kad apskritai „kabiname makaronus“, keičiame temą, apsimetame kurčiais ir pabėgame nuo atvirumo. Visais atvejais tenka pripažinti, kad nesakome to, ką iš tikrųjų jaučiame ir manome. Paneigiame visą tiesą ar nutylime dalį tiesos. Ir kai kuriems tai labai įprasta ‑ tuomet mus vadina „manipuliatoriais“.
Ne visuomet suvokiame, kad manipuliuojame. Žinodami, kad šis žodis yra neigiamas, neigiame, kad sužaidėme kitu. Tačiau tokiais atvejais atviresnis šeimos narys dažnai pasako: „Kaip mane erzina tai, jog tu tiesiai nesakai, ko nori!“
Tačiau santykiuose visuomet dalyvauja keli žmonės. Ir manipuliuodami užsiimame psichologinės pusiausvyros atkūrimu, tik nesąmoningai.
Įsivaizduokime, kad tarp dviejų žmonių yra svarstyklės. Viena lėkštė – jūsų antrajai pusei suteikiama meilė, dovanos, dėmesys, paaukotas laikas, atleisti nusižengimai. Tai – jūsų indėlis į santykius su draugu, sutuoktiniu, tėvais ir vaikais. Kitoje lėkštėje – tai, ką gaunate jūs. Panašias svarstykles turi ir kita pusė. Kartais nesutariate dėl svarstyklių rodmenų:„Aš visą dieną dirbu, o tu tik sėdi fotelyje ir skaitai!“ – „Aš nieko nedirbu? Tu nematai, kiek aš tvarkausi, o darbe pats sėdi ir nieko neveiki!“ Tačiau net ir įsitikinę savo teisumu, jaučiame švarios sąžinės ar nešvarios sąžinės jausmus. Apskritai mes nuolat palaikome „švarios sąžinės jausmą“, sekdami, kad svarstyklės nebūtų per daug nukrypusios į vieną pusę. Mes siekiame lygybės!
Kai meluojame patys sau
Įsivaizduokite, kad sužinote apie partnerio neištikimybę. Žinoma, jam nesmagu prisipažinti, tad jis „tempia“ kiek gali. Kurį laiką tik nujausdavote, kad kažkas yra ne taip, tačiau vydavote nuo savęs šią tiesą. Kodėl? Tai tipiškas melo sau pavyzdys: nustojus save apgaudinėti jums tektų pripažinti, kad santykių pusiausvyra nukrypsta ne jūsų naudai. Jūs duodate daugiau, nei gaunate. O reikalauti sau jūs vengiate – toks jūsų stilius. Žinoma, atrodytų, kad esate nuskriaustoji pusė. Nes dalį meilės, dėmesio ir sekso jūsų antroji pusė atiduoda ne jums, o kažkam trečiam. Tačiau jūs esate ištikimas. Tačiau tai jums teikia moralinį pranašumą – jūsų sąžinė švari, o jūsų antrosios pusės – ne. Žinoma, būtų galima apie tai pasikalbėti, tačiau jūs bijote. Grėsmė santykiams objektyviai iškyla, tačiau kurį laiką jums ramiau nematyti pavojaus signalų. Jums meluoja ne tik sutuoktinis, meluojate ir pats sau, ir jam, sakydamas, kad pas viskas gerai. Saviapgaulė priverčia reaguoti nesąmoningai: vienas iš jūsų „netyčia“ pamiršta kito gimtadienį; kitam kažkodėl atsiranda didžiulis siekis daug dirbti; kažkas ima sirgti sunkiai pagydoma liga; o gal visą šeimyninę įtampą ant savo pečių perima vaikas. Šiuo atveju tiktų atviras kelias.
Melas: „Apsimeskime, kad viskas gerai.“
Atviras kelias: „Man atrodo, tu turi kitą. Man neramu.“
Atviras atsakymas: „Taip, aš turiu kitą, bet noriu viską užbaigti.“
Sprendimas: „Mūsų santykiams trūksta aistros. Ką tu apie tai manai?“
Psichoterapeutas Olegas Lapinas