Vargu ar kompiuteriai pralenks žmogaus smegenis, tačiau jie bent nedaro loginių klaidų.
Sukant ruletę šešis kartus iš eilės, iškrinta raudonas skaičius. Dauguma žaidėjų stato už juodą, – jie įsitikinę, kad dabar tikrai laimės. Tačiau tikimybė, kad kris juodas skaičius, yra lygiai tokia pati, kaip ir ta, kad iškris raudonas, nes kamuoliukas turi vienodą galimybę sustoti tiek ties viena, tiek ties kita spalva. Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip žmogaus smegenys mus suklaidina ir skatina priimti neteisingus sprendimus. Įdomiausia, kad tos pačios klaidos būdingos visiems žmonėms, todėl, jas žinodami, galime lengvai prognozuoti kitų elgesį. O kas tai žino, sėkmingai tuo naudojasi. Vargu, ar ši trumpa pažintis su pagrindiniais mąstymo netikslumais jums padės jų išvengti, tačiau bent kartais leis stabtelėti ir pagalvoti, ar priimamas sprendimas iš tiesų yra teisingas.
Tipinių klaidų, kurias daro mūsų protingosios smegenys, yra gausybė. Mokslininkai nurodo daugiau nei kelis šimtus standartinių situacijų, kai mąstymas mus apgauna. Nors tiksliai negalime nurodyti to priežasčių (yra manančiųjų, kad kai kurios klaidos turėjo būti naudingos žmogui evoliucionuojant, nes skatino imtis efektyvesnių veiksmų ar greičiau priimti sprendimą, kai laikas buvo svarbesnis nei pasirinkimas), neracionalumą būtų galima paaiškinti ribotomis informacijos apdorojimo galimybėmis. Apžvelkime keletą standartinių situacijų, kurių metu žmogus elgiasi neracionaliai, nors ir tiki, kad tai buvo teisingiausias sprendimas.
Kai viena savybė nulemia kitas
Tikriausiai esate girdėję apie Halo efektą. Šią mąstymo klaidą praėjusio šimtmečio pradžioje pirmasis pradėjo tyrinėti Edwardas Thorndike’as, paprašęs kareivių vadų įvertinti pavaldinių savybes. Iš gerokai per aukštų koreliacijų mokslininkas padarė išvadą, kad viena charakterio savybė daro įtaką vertinant visas kitas savybes. Jei kareivis buvo vertinamas kaip puikios fizinės formos, jis buvo laikomas ir geras lyderis, ir protingas, ir gero charakterio. Blogi fiziniai duomenys „garantavo“ prastą kitų savybių įvertinimą. Šią mąstymo klaidą kasdien galime stebėti mokyklose, kai etatinis dvejetukininkas retai kada gauna dešimt balų, nes mokytojo nuomonė apie jį iškreipia objektyvų realių mokinio sugebėjimų vaizdą. Tad ne staigmena, kad eidami į pokalbį dėl darbo stengiamės atrodyti nepriekaištingai, nes išvaizda gali paveikti nuomonę ir apie mūsų gebėjimą atlikti darbą. Be to, ir patys kasdien bendraudami su žmonėmis dažnai padarome toli gražu ne objektyviausias išvadas. Arba, pavyzdžiui, pamėgę „Apple“ kompiuterį, perkame ir šios įmonės telefoną, nes jau esame susidarę įspūdį apie įmonę pagal kitus jos gaminius.
Savi – visada geresni
Žmonės linkę save išaukštinti. Jei kada nors teko dirbti grupėmis, tikėtina, savąją vertinote kaip gerokai stipresnę, talentingesnę nei kitas (nesvarbu, koks buvo tikrasis rezultatas). Kaip rodo tyrimai, žmogus, priklausydamas kokiai nors grupei, jos narius visada vertins geriau nei jai nepriklausančius asmenis. Tai gali paaiškinti, kodėl į aukštas pareigas dažniau priimami įmonėje jau dirbantys žmonės nei geri specialistai iš šalies. Ir ne dėl to, kad juos geriau pažįstame. Kaip parodė Henrio Tajfelio su kolegomis atliktas eksperimentas, nepažįstami žmonės, suskirstyti į grupes pagal visiškai atsitiktinius kriterijus (pavyzdžiui, metant monetą), savo grupės narius vis tiek vertina geriau nei kitus. Manoma, kad taip siekiame pakelti savivertę. Juk kiekvienas jausis daug geriau būdamas šaunių žmonių grupės narys (tai reiškia, kad ir jis pats toks yra), nei priklausydamas nevykėliams.
Tikriausiai panašių paskatų vedami daugiau bendraujame ir su tais, kurie neprieštarauja mūsų požiūriui. Jei turi panašų požiūrį, kaip mano, vadinasi, mums pakeliui. Taip žmonės bando išvengti nemalonios savijautos, kai jų pasaulėžiūros pamatai susvyruoja. Dėl to iš esmės domimės tik ta informacija, kuri palaiko mūsų turimas pozicijas. Galiu patvirtinti savo pavyzdžiu – būdama vegetarė ir siekdama tapti žaliavalge, domiuosi ir skaitau tik tuos straipsnius ir literatūrą, kurie pasakoja apie mano požiūrio naudą. Pamačiusi antraštę, išduodančią, kad straipsnis ar knyga bandys įrodyti, kodėl mėsą valgyti būtina, aš jį atidedu į šalį ir negaištu laiko gilindamasi į ten pateikiamus faktus. Jei pradėtume įdėmiau stebėti savo elgesį, pamatytume, kad panašiai elgiamės visose savo gyvenimo sferose, nesvarbu, ar renkamės ką skaityti, ar su kokiais žmonėmis bendrauti.
Psichologė Laura Rimkutė