Anot mokslininkų, didelė dalis visų duodamų pažadų ir kuriamų planų yra pasmerkti žlugti. Populiaru visą kaltę suversti tinginystei ir nemokėjimui planuoti. Populiaru, tik ar teisinga?
Jei esate panašūs į daugumą kitų žmonių, ko gero, turite sukaupę krūvą knygų ar filmų, kuriuos ketinate vieną gražią dieną perskaityti ar peržiūrėti. Didelė dalis jų į kolekciją pridėti taip seniai, kad tikrai galėjote juos peržiūrėti po penkis kartus ir visas geriausias scenas išmokti mintinai. Tačiau, užuot tai darę, į sąrašą įtraukiate vis naujų. Viename iš žymių tyrimų apie atidėliojimą žmonėms buvo leidžiama pasirinkti tris filmus iš dvidešimt keturių filmų kolekcijos. Vieni buvo lengvo turinio, kiti – rimtesni. Didžioji dalis tyrimo dalyvių į sąrašą pridėjo bent vieną rimtą filmą. Kai filmai buvo išsirinkti, dalyviams buvo pasiūlyta pažiūrėti vieną filmą iškart, kitą – po poros dienų, paskutinį – praėjus dar porai dienų. Dauguma nusprendė, kad pirmąją dieną rimto filmo nenori. Planuodami savo ateities veiksmus, 63 proc. žmonių sakė, kad rimtąjį filmą žiūrės antrą; 71 proc. teigė, kad trečią. Kuo toliau planuoji į ateitį, tuo labiau tiki, kad ateityje elgsiesi protingai.
Todėl jei jūsų filmografijoje puikuojasi tokie klasikos šedevrai kaip „Avinėlių tylėjimas“ ar „Kasablanka“, kuriuos kiekvieną kartą iškeičiate į dar vieną „Nusivylusių namų šeimininkių“ seriją, tikrai nesate išimtis. Dabar renkatės tai, kas labiausiai vilioja, bet rytoj jau būsite išmintingesni ir rinksitės kitaip. Šiandien – kąsnelis šokoladinio pyrago, špinatai ir morkytės – kitą dieną. Mokesčius sumokėsiu rytoj, bėgioti pradėsiu nuo pirmadienio, o Naujųjų metų pažadai palauks kitų Naujųjų metų.
Fushia Sirois and Timothy A. Pychylas teigia, jog nėra nieko nuostabaus, kad žmogus linkęs rinktis veiklas, kurios teikia jam didžiausią ir greičiausią pasitenkinimą, o tas, kurioms reikia daugiau pastangų ir kurios neduoda greitų rezultatų, nukelia ateičiai. Dauguma mūsų iš tiesų naiviai tikimės, kad laikui bėgant tapsime geresni, stipresnės valios ir kad viskas, ką šiandien atidėjome, ryt eisis kaip per sviestą.
Ar tikrai geriausiai dirbame stresinėse situacijose?
Daug dėmesio susilaukę mokslininko W. Kyle Simpsono tyrimai parodė, kad žmonės linkę pateisinti savo nenorą užsiimti tam tikra veikla. Vienas labiausiai paplitusių pasiteisinimų yra: „Aš geriau dirbu stresinėse situacijose.“ Iš tiesų, pasak tyrėjo, jie klysta. Iki šių dienų atlikti tyrimai dažniausiai patvirtina, kad psichologinis spaudimas, kurį patiriame darydami darbus paskutinę minutę, smarkiai kenkia veiklos rezultatams. Žmonės, sakantys, kad stresinėse situacijose dirba efektyviau, dažniausiai ramesniu laikotarpiu nedirba išvis (t. y. niekada nedaro darbų, kol jie nedega), todėl neturi pakankamai atskaitos taškų racionaliai palyginti situacijas.
Klauso Wertenbrocho ir Dano Ariely eksperimente studentai turėjo parašyti tris rašto darbus per tris savaites. Darbų pristatymo datos buvo skirtingos: A klasė turėjo pristatyti visus darbus vienu metu, pačią paskutiniąją dieną, B klasė galėjo pasirinkti bet kokias tris skirtingas datas darbams atiduoti (ir vėliau negalėjo jų keisti), o C klasė turėjo parašyti po darbą kas savaitę. Kas gavo geriausius įvertinimus?
C klasė, pristačiusi po darbą kiekvieną savaitę. Šiems studentams nebuvo suteikta galimybė laukti iki paskutinės akimirkos, kad pradėtų rašyti darbus – visiems trims darbams jie galėjo skirti užtektinai dėmesio (ir net jei nepavyko išvengti atidėliojimo, jis buvo išskaidytas dalimis, todėl darė mažiau žalos). B klasė, turėjusi visišką pasirinkimo laisvę renkantis datas, buvo antra pagal rezultatus. A klasė, kurios terminas buvo pati paskutinė diena, pasirodė prasčiausiai. Kitaip tariant, geriausiai darbus parašė tie, kurie turėjo griežtesnius įsipareigojimus ir iš anksto nustatytus rėmus, kada koks darbas turi būti atliktas, taigi mažiau pasirinkimo laisvės bei galimybių išsisukinėti.
Milda Pajarskaitė