Pasyvi agresija yra apibrėžiama kaip tyčinis ir maskuojamas būdas išreikšti užslėptą pyktį, nepasitenkinimą ar net pavydą. Ji dažnai yra siejama su siekimu suerzinti ar supykdyti kitą žmogui taip, kad jis nė nepastebėtų. Daugelis esame su ja susidūrę, daugelis ir patys esame taip pasielgę. Pabandykime atidžiau pažvelgti į tokį elgesį ir jo priežastis. O taip pat aptarsiu keletą būdų, kaip reaguoti į pasyviai agresyvų elgesį.
Skirtingi pasyvios agresijos veidai
Pasyvi agresija yra naudojama tuomet, kai bijoma ar nenorima savo pyktį ar nepasitenkinimą išreikšti garsiai ir atvirai. Pasyviai agresyvus elgesys gali būti iššaukiamas ir dėl noro patikti ir įtikti kitiems žmonėms. Todėl, vietoj to, kad nepatenkintas žmogus tiesiogiai įvardintų, kas jam nepatinka, jis sieks tą nutylėti, o pyktį išreikšti kitokiais, užslėptais būdais. Pasyviai agresyvūs žmonės dažnai yra linkę naudoti vengimą, nutylėjimą, prisidirbus randa pasiteisinimų, o kaltę perkelia kitam žmogui.
Taip pat dažnai už pasyvios agresijos gali slypėti ne tik pyktis ar nepasitenkinimas, bet ir baimės, nesaugumo jausmas. Štai kelios priežastys, kodėl kai kurie elgiasi pasyviai agresyviai:
- stengiasi išvengti pykčių ir konfliktų,
- stengiasi nepridaryti klaidų,
- siekia išsaugoti savigarbą,
- negali laisvai reikšti emocijų,
- bijo, kad bus nesuprasti, atstumti,
- savivertė nėra aukšta.
Kokie yra tie pasyvios agresijos elgesio būdai?
Štai keli dažniau sutinkami pavyzdžiai:
- Tikriausiai daugelis konflikto metu esame girdėję ir net patys sakę tokius žodžius kaip: „koks skirtumas“ arba „viskas gerai“, kai tikrai nėra gerai ir toliau pyksta, kerštauja arba nesikalba.
- Taip pat esame susidūrę su žmonėmis, kurie atrodo specialiai nekalba su mumis, mūsų tarsi nemato ir nereaguoja į mus. Tai kelia nepatogumą aplinkiniams taip pat.
- Sakoma, kad pasyviai agresyvūs žmonės, dažnai yra atidėliojantys ir įgudę laiko vilkintojai. Tam, kad išvengti kokios nors užduoties, žmogus gali pažadėti ateiti laiku ir ją atlikti, bet pavėluoja. O pavėlavę ir pamatę, kad kažkas užduotį jau atliko, sako „kaip gaila, kad nesuspėjau“, nors taip ir negalvoja.
- Pasyvi agresija gali pasireikšti, jei žmogus žino tam tikrą svarbią informaciją, kuri padėtų išspręsti problemą, bet tyčia jos neatskleidžia ir patyliukais mėgaujasi kaip kitas žmogus būna nežinioje. Galiausiai pasyviai agresyvus žmogus pasakys „aš galvojau, kad tu žinojai“.
- Kitas pasyvios agresijos naudojimo būdas kartais gali būti ir sarkazmas. Sarkazmu galima išreikšti pyktį ir nepasitenkinimą socialiai priimtinu būdu. O jei nuo sarkazmo žmogus įsižeidžia, pasyviai agresyviai nusiteikęs žmogus gali pasakyti „taigi, aš tik pajuokavau“. Gali būti, kad žmogus iš tiesų tiesiog pajuokavo, gal kiek neapgalvotai. Bet gali būti, kad žmogus nuo tokio pajuokavimo iš tiesų įsižeidė, o pasyvios agresijos tikslas liko pasiektas.
Natūralu, jei kito žmogaus toks pasyviai agresyvus elgesys aplinkiniams kelia frustraciją ir nusivylimą. Tad kartais aplinkiniai nuolat išgyvenantys pasyvią agresiją gali pratrūkti pykčiu, šauksmais, kartais nutraukia santykius, nuliūsta.
Kaip reaguoti į žmogų, kuris nuolat elgiasi pasyviai agresyviai?
Būnant su pasyviai agresyviais žmonėmis gali prireikšti nemažai kantrybės ir supratingumo. Nėra vieno lengviausio būdo padėsiančio būti su taip besielgiančiu žmogumi. Bet kuriuo atveju, į pasyviai agresyvų elgesį mums tenka reaguoti. Tad vienas iš būdų, kaip lengviau reaguoti į pasyvią agresiją – nepriimti asmeniškai. Galima galvoti, kad žmogus tau tai daro specialiai, nori pakenkti, tavęs nemėgsta ir t.t. Bet gali būti, kad taip elgiasi ir dėl visai kitų asmeninių priežasčių – užslėptos baimės, pykčio, nepasitenkinimo ir pan.
Žmonės gali elgtis pasyviai agresyviai ir tada, kai jaučia, jog tam tikroje situacijoje jie visai neturi kontrolės arba yra neišklausyti ir neišgirsti. Tokiu atveju nepatenkinto pasyviai agresyvaus žmogaus galime klausti, ką norėtų pakeisti, ką norėtų pasakyti, kas jam/jai patinka ar nepatinka. Bet jei vis dėl to žmogus, su kuriuo leidi daug laiko, elgiasi pasyviai agresyviai, verta apie tai pasikalbėti. Kai suprasi priežastis, dėl ko kitas žmogus, pavyzdžiui, tavo artimasis elgiasi pasyviai agresyviai, bus lengviau prieiti prie už tokio elgesio slypinčių problemų ir galbūt kartu jas spręsti. Pasyviai agresyviai besielgiančiam žmogui, ypač jei tai yra artimasis, galime parodyti, kad mes jį mėgsime ir priimsime nepaisant to, ar jis tiesiogiai išreikš nepasitenkinimą. Jei toks žmogus su tavimi jausis patogiai ir saugiai ir žinos, kad jo neatstumsi, jei jis atvirai papasakos apie savo jausmus, gali būti, kad po truputį jam bus lengviau tiesiogiai išreikšti savo jausmus, o ne per aplinkui ir pasyviai.
Ar aš pats naudoju pasyvią agresiją?
Įdomu yra tai, kad pasyvią agresiją esame naudoję daugiau ar mažiau tikriausiai visi. Kartais būname pasyviai agresyvūs patys to net nesuprasdami. Jei nesame įsisąmoninę savo pykčio ar nepasitenkinimo ir patys tikime, kad „viskas yra gerai“, nenuostabu, kad nepastebime savo pasyvios agresijos nukreiptos į kitus. Kartais galime savęs paklausti „kodėl aš taip elgiuosi? Kodėl aš taip pasakiau? Gal kartais aš pykstu arba gal mane šis žmogus buvo įskaudinęs? O gal aš pavyduliauju? O gal aš bijau, kad išreiškus savo mintis, mane atstums?“. Nuoširdūs atsakymai į šiuos klausimus padėtų suprasti mūsų tam tikro elgesio priežastis. Pasyviai agresyviai besielgiantys asmenys gali išmokti savo jausmus, pavyzdžiui, pyktį išreikšti sveikesniais, nemaskuojamais būdais.
Būnant nuoširdžiu, sąžiningu, taktišku ir atviru padeda susilaukti teigiamų pasekmių, nei būnant šaltu, uždaru, ginybišku ir kerštingu. Suprantama, ne visada yra lengva reikšti savo mintis ar juolab jausmus, atsiverti ir būti nuoširdžiais, kai pykstame ar esame įskaudinti. Natūralu, kad keisti savo elgesį ar reakcijas yra be galo sudėtinga, ypač jei jos susikūrė dar vaikystėje. Tad jei pasyviai agresyvus elgesys jums nuolat kiša koją karjeroje, santykiuose ar šeimyniniame gyvenime, naudinga kreiptis į psichoterapeutą. Kitais atvejais galima tiesiog save stebėti ir klausti, kokia tokio elgesio priežastis ir ką aš tuo bandau pasiekti.
Gintė Gudzevičiūtė