Net ir lyderių šeimoje gali gimti neįtikėtinai drovus mažylis. Kol kalbinamas svetimų jis slepiasi už tėčio kojos, gimdytojai atlaidžiai šypsosi: „Išaugs!“. Tačiau dienos bėga, o mažasis nė neketina lipti ant scenos ir užkariauti pasaulio.
Jis gūžiasi atvestas į darželį, nenori, kad jį glostytų ar kalbintų svetimi, vykstant darželio kalėdinei šventei nedrįsta vienas prieiti prie dovanas dalijančio Kalėdų Senelio, ką jau kalbėti apie šio prašymą pasakyti eilėraštuką! Namuose tarsi pupas į sieną bėręs eiles apie skarotą eglutę, mažylis raudonuoja, tarsi dar labiau sumažėja ir sumišęs dairosi mamos. Pernelyg didelis drovumas tampa našta ir mokykloje, juk išmoktą pamoką tenka atsakinėti prieš visą klasę, o drovesniems vaikams tai prilygsta naujo žemyno užkariavimui – vaiką išmuša prakaitas, jis mindžikuoja ir kažką neaiškiai burba sau po nosimi. Gerai, jei mokytojas pasitaiko supratingas ir geba atrasti kitų būdų patikrinti tokio mokinio žinias. Tačiau neretai murmėjimas palaikomas nežinojimu arba – dar blogiau – bandymu trukdyti pamoką, tad išvargęs drovuolis gauna dar vieną patvirtinimą, kad yra „niekam tikęs“, – riebų dvejetą.
Dažniausios išorinės drovumo išraiškos: veido raudonis, prakaitavimas, drebulys, staiga patankėjęs širdies plakimas, nudelbtos akys, tylus balsas, mikčiojimas, suvaržyti judesiai. Jei drovumas nuolat skatinamas, t. y. iš vaiko juokiamasi, tyčiojamasi, jam keliami per dideli reikalavimai, tėvai „matuoja savo meilę“ vaiko pasiekimais ir t. t., vaikas rizikuoja patirti rimtų bendravimo sutrikimų. Mat drovumą tokiu atveju papildo vis didėjantis nerimas, galintis peraugti į neurozę, įvairias fobijas, ir nepasitikėjimas savimi, trukdantis siekti tikslų. Tyrimai rodo, kad drovūs vaikai neretai būna talentingi, tačiau dažnai negeba talento tinkamai lavinti, nes pristinga drąsos ir ryžto mokytis arba konkuruoti. Pastebėta, kad iš visų gimstančių mažylių apie penktadalis būna drovūs. Manoma, kad šis bruožas būdingesnis berniukams.
Drovumo ištakos
Psichologai turi kelias teorijas. Viena – kad drovumas gali būti tiesiog įgimtas. Juk patys žinote: vieni vaikai, nors ir gana neišvaizdūs, išsiskiriantys iš kitų ir dėl to sulaukiantys neigiamo bendraamžių vertinimo, nuolat siekia dėmesio ir tarsi maži buldozeriukai veržiasi pirmyn. Kiti, rodos, niekuo negalintys užkliūti aplinkiniams, drovisi savęs ir to, ką daro, stengiasi būti kuo mažiau matomi. Kita teorija skelbia, kad drovumas – tai atsakas į socialinį stimulą. T. y. vaiko aplinkoje yra jam svarbių žmonių, kurie savo elgesiu skatina jį drovėtis. Pakeitus bendravimo formą, turėtų dingti ir drovumas. Psichoanalitinė teorija skelbia, kad drovumu išoriškai išreiškiame giliai pasąmonėje glūdintį vidinį konfliktą, o vadinamoji A. Adlerio koncepcija nurodo, kad drovumas išryškėja tuomet, kai neišmokstama bendradarbiauti su kitais. Drovumo priežasčių ieškantys psichologai neatmeta galimybės, kad tokia būsena – tarsi instinktyvus žmogaus atsakas į XXI amžiuje žmoniją užpuolusią fizinę ir emocinę perkrovą.
Drovumas – nėra blogai
Padėkime į šalį teorijas ir pamąstykime. O kodėl drovumą laikome neigiamu bruožu? Kodėl norime, kad mūsų vaikas būtinai būtų pirmas, lyderis, garsiai ir demonstratyviai siektų kitų dėmesio? Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro vaikų psichologė Vita Čioraitienė teigia, kad tik visuomenės stereotipai lemia tai, kad drovų vaiką daugelis tėvų prašo išgydyti ar išgelbėti. Kas pasakė, kad drovėtis yra blogai? Kodėl lipantis per galvas nestebina nieko, o tyliai besielgiantį mama skuba gėdinti: „Pažiūrėk, visi vaikai eina, dainuoja Kalėdų Seniui daineles, o tu…“ Teigiamą drovumo pusę išsamiai nagrinėja amerikiečių psichologė, vaikų elgesio tyrinėtoja Eda LeShan. Ji pabrėžia, kad būtent drovieji, tylieji vaikai geriausiai įsiklauso. Jie neužgožia kitų, moka užjausti, būti šalia nerodydami agresijos ir netrukdydami būti kitiems.
Saulė Gradaitė