Katę ir pelę žaidžia ne tik vaikai. Smurtas darbe tiek pat aktualus, kaip ir patyčios mokyklose.
Kaipgi atsitiko, kad jūs, profesionalus, iniciatyvus, energingas darbuotojas, dar visai neseniai didžiavęsis savo darbu ir laužęs galvą, kaip pasiekti geresnių rezultatų, tapote išsiblaškiusiu, abejingu, nusiminusiu, o gal ir ant viso pasaulio pykstančiu žmogumi? Jums nuolat skauda galvą, širdį, trūksta oro, „veržia“ skrandį. Net savaitgaliai nustojo teikti atgaivą, nes, artėjant darbo dienai, nemalonios emocijos ir kūno pojūčiai sustiprėja. Jums vis mažiau rūpi darbo kokybė, o ką kalbėti apie pačios darbovietės ateitį. Svarbu liko viena: atlikti būtinas pareigas taip, kad vadovui nebūtų prie ko labai prisikabinti. Galvoje nuolat sukasi mintis: kaip norėčiau pakeisti darbą! Jei iš šio aprašo atpažinote save, sveiki atvykę į pakirptų sparnų karalystę, kurią valdo… moberis!
Apie psichologinį smurtą darbe, vadinamą mobingu, kalbama retai. Pamėginkite kam nors užsiminti, kad jūsų blogos būsenos kaltininkas yra darbas. Greičiausiai sulauksite ko nors panašaus į „to negali būti, tau tik taip pasirodė“, „visose darbovietėse tas pats, visi viršininkai vienodi“ arba „pats kaltas“. Supratimo ir paramos retai sulauksite. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, turime per mažai žinių apie psichologinį smurtą darbe ir jo padarinius. Antra, psichologinė prievarta priskiriama asmeninių reikalų sferai. Vadovaujamasi principu „ne mano daržas, ne mano pupos“, kitaip tariant – tai tavo problemos, pats su jomis ir tvarkykis. Kaip yra iš tiesų? Ar mobingas yra paties žmogaus problema? Kokios priežastys jį skatina ir kaip jį atpažinti? Ir, galiausiai, ar galima išvengti šio užpuolimo.
Rezgamos intrigos
Mobingas – darbuotoją žlugdantis psichologinis spaudimas, ujimas. Tai – psichosocialinė ir darbo problema, vis dar sulaukianti per mažai dėmesio ir tyrimų. Mobingo terminas kilęs iš anglų kalbos žodžio mob, reiškiančio gaują, mafiją, prastuomenę arba puolimą. Tad mobingas yra apgalvotas, tikslingas, pasikartojantis ir sistemingas vadovo arba kolegos neetiškas elgesys darbovietėje, siekiant auka pasirinktą bendradarbį parodyti menkesnį, nereikšmingą, nekompetentingą. Galutinis tokio ujimo tikslas – išstumti engiamą asmenį iš kolektyvo ar organizacijos. Iš pradžių žmogus pastebi esąs išjuokiamas, nuvertinamas, gali atkreipti dėmesį, kad viešai menkinami arba ignoruojami jo darbo rezultatai, idėjos ir pasiūlymai. Kartu moberis stengiasi auką eliminuoti iš bendrų ir perspektyvesnių veiklų, įtikinti bendradarbius, kad šis asmuo per mažai patyręs, nesumanus arba nesugyvenamas – skiriasi nuo kitų kolektyvo narių. Tam pasitelkiamas šmeižtas, apkalbos, iš piršto laužti faktai. Problemą spręsti nepaprastai sunku, nes situaciją komplikuoja tai, kad smurtautojas savo veiksmus viešai dangsto tariamu mandagumu, net draugiškumu, įsižeidžia, jei kas ima daugiau domėtis aukos nusiskundimais. Klausinėjamas puolėjas ima gintis, įžūliai vadindamas aukos liudijimą melu ir pats prisiimdamas nukentėjusiojo vaidmenį…
Moberio viešai demonstruojamas „šventumas“ nėra vienintelis jo ginklas. Melu, pusiau nutylėta tiesa ir manipuliaciniais veiksmais jis telkia palaikymo grupę. Kartais suburta grupė išties įtiki, kad ujamas bendradarbis nusipelnė nepagarbos, pajuokos ir pan. Tada smurto, nukreipto į konkretų žmogų, mastas išauga, pasipriešinti tampa beveik neįmanoma, ir mobingo padariniai darosi neprognozuojami. Tačiau dažniausiai bendradarbiai palaiko puolėją iš baimės ir nenoro turėti panašių sunkumų kaip kolega. Ypač jei smurtautojas ir tiesioginis vadovas yra tas pats asmuo. Regis, verčiau užsimerkti ir stengtis nesivelti į „jų“ ginčus.
Mobingo išpuoliai gali pasireikšti tiesiogiai, pavyzdžiui, kreiva šypsena, atlaidumo kvailesniam prisodrintais atodūsiais, akių vartymu, įžeidžiančiomis replikomis, nuvertinančiais komentarais, kalbančiojo pertraukinėjimu. Arba pasyviu agresyvumu: nemėgstamo kolegos „nematymu“, „užmiršimu“, ko šis buvo prašęs, pavėluotai, iškraipytai arba netiksliai perduodama, o pasitaikius tinkamai progai – ir visai nuslepiama informacija.
Jei smurtauja vadovas, neįtikęs pavaldinys gali būti apkrautas papildomais arba beprasmiais darbais. Juos atlikus, toks vadovas dažnai leptelėti, kad darbai buvo nereikšmingi, itin paprasti, kad jis nesitikėjo, jog darbuotojas sugaiš šitiek laiko ir t. t. Kadangi vadovas turi galią riboti darbuotojo galimybę išsakyti savo nuomonę, viešai ištarti jo žodžiai gali pasirodyti teisingi. Taip formuojama neigiama nuomonė apie engiamo darbuotojo kompetenciją arba charakterį.
Aukštesnio lygmens vadovai, turintys daugybę kasdienių organizacinių rūpesčių, į situaciją paprastai nesigilina, o kartais net sąmoningai ignoruoja šią iškreiptų santykių problemą. Jie linkę tikėti tuo, kas jiems kalbama, bet nesiklausyti, ką sako konfliktuojančios pusės, kokie faktai susiję su žodžiais. Tad puolėjas, ypač jei jis užima vadovaujamas pareigas, gali jaustis gana saugus ir laisvas nešvariais būdais atsikratyti tų, kurie jam asmeniškai trukdo arba yra nepatogūs.
Dr. Agota Raišienė