Nė vienas žmogus nežino ateities, nežino, ką jam atneš kita valanda. Tačiau mūsų gyvenimas visada, bet kokiomis aplinkybėmis turi prasmę ir, kaip sakė garsus psichologas, logoterapijos kūrėjas V. Franklis, „ta begalinė būties prasmė aprėpia kentėjimą ir mirimą, vargą ir mirtį“.
Gyvenimo prasmė nuolat kinta, bet niekada nepaliauja egzistavusi. Daug išminties yra Nyčės (Nietzsche) žodžiuose: „Kas turi dėl ko gyventi, ištvers bet kokį kaip“. Ir kentėdamas asmuo turi įsisąmoninti esąs vienintelis ir nepakartojamas – su savo skaudžiu likimu. Niekas negali jo pakeisti, niekas už jį neatkentės jo kančios. Žmogus turi išgerti savo taurę pats, iki dugno…
Tik susirgę nepagydoma liga žmonės žino, kaip ši žinia reikšmingai keičia gyvenimą. Ir ne tiek dėl pačios ligos keliamo skausmo ar apribojimų, kiek dėl nuostatos paties gyvenimo atžvilgiu. Kai mirtis padvelkia savo realumu, žmogus dažniausiai nustoja bijoti gyvenimo ir atsiveria jam visa širdimi. Praranda reikšmę iš tiesų nereikšmingi dalykai, netenka galios „privalau“, „turiu“, sustiprėja gyvenimo dabartimi pojūtis. Išgirdę tiksintį gyvenimo laikrodį, peržiūrime savo vertybes, pradedame artimiau, nuoširdžiau bendrauti su mylimais žmonėmis, imame įgyvendinti atidėliotas svajones.
Kiek man liko gyventi?
Štai vienas baisiausių klausimų, kurį ligonis užduoda artimiesiems, gydytojams. Baisiausių, nes mes ne tik nežinome, ką atsakyti, bet dažnai nenorime apie tai kalbėti, vengiame net galvoti. Sakyti tiesą? Bet ar ligonis nepraras vilties, ar tiesa jo nesugniuždys? O gal tausoti jo jėgas ir skatinti optimizmą?
Nėra taisyklių, kaip elgtis, tačiau beveik visuomet ateina metas, kai ligoniai pajunta poreikį išsikalbėti, nusiimti kaukę, susitaikyti su likimu ir, kol dar pajėgia, pasirūpinti gyvybiškai svarbiais dalykais. Sergantys somatinėmis ligomis, tačiau išlaikę šviesų protą, turi teisę patys spręsti dėl savo likimo. Išklausykime jų troškimus, nebijokime paskatinti sutvarkyti gyvenimo reikalus (palikti testamentą, išsakyti paskutinius norus) ir į tai atsižvelkime, o jei ligonio norai prieštarauja mūsų įsitikinimams, nebijokime atvirai to išreikšti, ir tegu ligonis pats nuspręs. Tai atlikti galima ir tiesiai nesakant ligoniui, kad jis galbūt greitai mirs: „Kiekvienas turi būti pasirengęs pačiam blogiausiam atvejui, ypač kai sunkiai serga.“ Tačiau yra žmonių, kurie vengia galvoti apie savo žemiškų reikalų užbaigimą – jiems atrodo, kad spręsdami panašias problemas, tik dar plačiau atvers duris mirčiai.
Širdimi klausykime mirštančiųjų artimųjų ir suprasime, ką ir kiek jie nori žinoti. Manydami, kad žmogus turi teisę žinoti apie artėjančią mirtį, nepamirškime, kad jis turi tokią pat teisę ir nenorėti žinoti. Gerbkime bet kurį pasirinkimą.
Nuo neigimo iki susitaikymo
Praėjusiojo amžiaus šeštajame dešimtmetyje daktarė Elisabeth Kubler-Ross pradėjo tirti, kaip ligoniai reaguoja sužinoję, kad serga sunkia nepagydoma liga. Niekas šios temos iki tol nebuvo tyręs ir dominavo nuostata, kad medikų pareiga – kiek įmanoma stengtis „išlaikyti viltį“, tai yra nuslėpti nuo paciento tikrąją diagnozę jo paties labui.
Vienintelis būdas sužinoti, ką ligoniai galvoja ir jaučia, – paklausti jų pačių. „Mes prašėme pacientų pabūti mokytojais, padėti mums geriau suprasti nerimą, baimę, viltį – jausmus, apimančius žmogų, priartėjusį prie savo gyvenimo pabaigos“, – knygoje „Apie mirtį ir mirimą“ rašo E. Kubler-Ross. Daugelio nuostabai, pacientai dažniausiai visai nebijodavo kalbėti apie savo būseną ir jausmus. Priešingai, dauguma kaip tik šito norėjo. Pasirodė, kad jų reakcijos į žinią apie nelaimę – sunkią ligą – labai panašios į tas reakcijas, kurias aprašė gydytojas Erichas Lindemanas tirdamas įvairius sukrėtimus patyrusius žmones.
Snieguolė Kirijanovienė