Norėčiau akcentuoti ir didžiulę malonę, kurią gauna dirbantieji su žmonėmis, gyvais, kalbančiais, skirtingais asmenimis, o ne mašinomis. Būti su žmonėmis ištisą dieną – sunku; bet dar sunkiau kiaurą dieną suktis tarp mašinų. Susitikimas su kitu žmogumi visada praturtina ir atskleidžia ką nors nauja: negirdėtą nuomonę, požiūrį ar mintį, skirtingą vertybių sistemą, kitokį gyvenimo būdą ar patyrimą, drąsos pavyzdžius – kartais herojiškus — skatina peržvelgti, kai ką atgaivinti, ką apleidome, ar kai ko išsižadėti, ką pervertinome…
Žodis – tai erdvė, kurią dvasia susikūrė sau, kad čia susidurtų įvairūs tikrovės aiškinimai ir būtų jais dalijamasi; šioje erdvėje žmonės susitinka ir atsimuša vienas į kitą, pasitiki ir apgaudinėja, buriasi ir skaidosi. Niekas taip nekeitė žmonių, jų mąstymo ir gyvenimo būdo kaip žodžiai bei jų struktūros: dialogai, pašnekesiai, politiniai ir religiniai credo, eilėraščiai, pranešimai apie atradimus ir įvykius, įsakymai, sentencijos, karo ir taikos paskelbimai…
Sunkiausia vienatvė užplūsta ne tada, kai nėra kito žmogaus šalia, bet tada, kai nėra kam save komunikuoti. Būna, kad visas gyvenimas prabėga gyvenant trise, keturiese, keturiasdešimčia, bet vienatvėje.
Tie, kūne įpranta matyti kitus, išsiugdo išskintų pažinimo būdą, vadinamą intuicija, tą spalvingą pažinimą, kuris nepakeičiamas puoselėjant žmogiškus santykius. Esti žmonių, kurie turi prigimtinę dovaną akimirksniu perprasti kito žmogaus sielą; jie – apsigimę psichologai. Tai tie, kurie įpratę mylėti kitus.
Eiti – tai susitikti. Laimės kūdikis yra tas, kuris išsaugo gebėjimą stebėtis ir laukti stulbinančių akimirkų.
Neįmanoma kitam įsiūlyti nei pasitikėjimo, nei pasitikinčio dialogo, tai galima tik nusipelnyti.
Tas, kuris patyrė skausmo ir yra raudojęs, žino, kad ne skambūs žodžiai padeda įveikti sunkumus ir neviltį; tokiomis aplinkybėmis gelbsti paprasti žodžiai, ištarti puse lūpų, su tylos pauzėmis, žvelgiant tiesiai į akis ir drauge pripažįstant, jog gyvenimo kelias kartais pasidaro akmenuotas, o skonis – kartus.
Neatsitiktinai vienatvė yra tapusi šiuolaikinio žmogaus liga; skrendama į mėnulį, statomi erdvėlaiviai ir kosminės bazės, mokslas kasdien padovanoja po naują technikos išradimą…; bet gilusis žmogaus poreikis lieka tas pats: turėti ką nors, su kuo būtų galima kalbėtis-, medicina daro vis didesnę pažangą, bet nesugeba atrasti vaisto, kuris galėtų pakeisti žodį ir užpildytų vienatvę.
Esame apsupti penkių milijardų žmonių ir esame vieniši. Kasdien yra susitinkama su tūkstančiais žmonių – gatvėje, parduotuvėse, darbe, viešojo transporto priemonėse… Tačiau visiems bendras tėra vienas dalykas: vienatvė.
Manau, kad visų didžiausias žmonių tarpusavio santykių trūkumas yra nemokėjimas išklausyti. Reikia pripažinti ir tai, jog šis gebėjimas nebuvo mums tinkamai ugdomas. Mus mokė daugelio dalykų: skaityti, rašyti, kalbėti, dainuoti, mylėti; gal išmokė net mokyti kitus; bet niekas niekada mūsų nemokė klausytis, niekas mums niekada nesakė, kad išklausyti – tai dovana ir subtilios meilės ženklas, kad išklausyti yra labai sunku, todėl ir labai brangu, taip brangu, kad tai yra tikra dovana.
Girdėjimas leidžia galvoti apie ką kita ir daryti ką kita; klausymasis to neleidžia; reikalauja, kad žmogus sustotų, susitelktų protu ir širdimi, įpareigotų savo laiką; klausytis – tai užimti dvasinę poziciją, tai užsibūti esamoje situacijoje protu ir siela. Girdime savaime, kartais to net nenorėdami, o klausytis – reikia panorėti.
Gyvenime esti stebuklingų valandėlių, kai žmogus esti pajėgus tarti ypatingus, malonės žodžius; tai poezijos, meilės, maldos, džiaugsmo, skausmo akimirkos.
Turėti žmogų, kuriam galima atskleisti savo mintis ir sielos būsenas – tai turėti žmogų, padedantį pasijusti reikšmingu individu, subjektyvaus vidinio pasaulio nešėju, vertu būti išklausytam; tai reiškia jausti, kad kai kam šis tas esi.
Dialogas su kitu žmogumi – tai giliai ar bent truputį pasinerti į kitonišką pasaulį, į kito asmens balsą, įvykius, problemas, jausmus…, pasipriešinęs ar nepasipriešinęs protas atitrūksta nuo savo minčių ir atsigręžia į tai, kas nauja; akis dengę tamsūs raiščiai nukrinta ir išlaisvintas žvilgsnis pastebi naują objektą.
Jei žmogus yra korektiškai išklausomas, jis išmoksta atverti savo sielą, prisiimti atsakomybę už tai, ką savyje pastebi ir laisvai bei atvirai save parodyti kitiems. Tas, kuris nesiryžta sakyti, pasmerkia save likti nepažįstamas ne tik kitiems, bet ir sau pačiam.
Leisti kam nors išsikalbėti – tai leisti jam sumažinti nerimą, kuris kartais taip išauga, kad žmogus ima jaustis lyg dusinamas. Taigi kalbėjimas yra tarsi emocijų drenažas, apie kurio naudingumų dažnai prasitariama panašiais žodžiais „Lyg akmuo nuo širdies nukrito“, „jaučiu palengvėjimą“, „dabar man geriau“, „kaip gerai, kad pasišnekėjome”, „seniai teikėjo apie tai pasikalbėti…“, „ačiū, kad mane išklausėte“.
Leisti žmogui, sveikam ar negaluojančiam, išsipasakoti – tai suteikti jam džiaugsmą paimti į rankas jam itin brangius archeologinius radinius, likusius iš statinio, kuriuo yra jis pats ir išgyventi malonių emocijų antplūdį; tai suteikti žmogui džiaugsmą susitikti su reikšmingiausiomis jo paties dalimis, pabūti savo paties draugijoje ir balsu skaityti be galo mielą savo gyvenimo dienoraštį. O tai yra tikrų tikriausia dovana.
Psichoterapijos tikslas visuomet yra savo gyvenimo istorijos peržvalga: išgydyti atmintį ir būdą prisiminti. Terapeutas gali padėti asmeniui aiškiai ir objektyviai perskaityti miglotas savo biografijos dalis, ištaisyti iškreiptą požiūrį arba nepagrįstas reakcijas, atgauti praeities, dabarties ir ateities vientisumo pojūtį, užimti naują poziciją būsimo etapo atžvilgiu.
Būti laukiamam – tai gyventi kitame išskirtiniu ir sunkiai apibūdinamu, bet realiu būdu; tai būti kito pamąstytam, įsivaizduotam, mylimam, trokštamam, branginamam, ginamam: tai žinoti, kad kitas nerimauja, jog gali įvykti kas nors bloga, kad tau linki geros kloties bei sėkmingai atvykti. Tai būti tolimam ir sykiu artimam, nesančiam ir esančiam, dar nepasiekusiam namų, bet jau įžengusiam į juos.
Manau, kad vienas iš maloniausių dalykų gyvenime – turėti mūsų laukiantį žmogų: taip pat man atrodo, kad neturėti nieko, kas mūsų lauktų – tai tikra širdgėla.
Vien santykis su kitais žmonėmis mums leidžią pasijusti gyviems ir svarbiems.
Pagalvokime, pavyzdžiui, kokie jausmai sukyla dirbančio tolimame krašte arba paguldyto į ligoninę tėvo širdyje, kai gauto laiško pabaigoje jis perskaito: „Greičiau sugrįžk. Mes tavęs laukiame. Mums čia tavęs trūksta ir labai tavęs reikia“. Tokie žodžiai yra prašymas, beveik maldavimas, ir jokiu būdu nesinori apvilti, nes tai verstų kentėti brangius žmones. Tai žodžiai, kurie prižadina iš sąstingio ir atotrūkio, priverčia pakelti galvą, atrasti vidinių jėgų, energijos ir valios, kuri įkaitina kraują ir priverčia plakti širdį nauju ritmu; tada tariama sau: „turiu nugalėti, nes namie manęs laukia“.
Laukimas – tai balsas; laukimo galia yra paslaptinga kaip šaukiančiojo balsas. Manau, galima teigti, ir tai nebus nei gražbylystė, nei sentimentalumas, kad, užėmus laukianti jo poziciją kurio nors žmogaus atžvilgiu, galimajam suteikti tvirtą atramą gyvenime, priversti jį įsikibti į gyvenimą, siekti reikšmingų tikslų.
Klausytis – tai visų pirma leisti kalbėti; tylėti, tylėti, tylėti. Duoti laiko kalbančiajam išdėstyti visas savo mintis, bei atskleisti savo sielos būseną tokiu būdu, kuris yra jam priimtiniausias; nepertraukinėti jo ir leisti jam užbaigti.
Tyla – tai dar ne išklausymas: tačiau išklausymas prasideda nuo tylos.
Kai kas galbūt didžiuojasi tuo, ką pasakė ar parašė; aš didžiuojuosi tuo, kiek esu išklausęs. Jokia mokykla, jokia knyga manęs neišmokė apie žmogų ir gyvenimą tiek, kiek klausymasis.
Kiekvienas žmogus – tai vienintelė, nepakartojama knyga; nesileidžia paimamai rankas bet kam, nenori būti bet kieno vartoma ar skaitinėjama; tai jis, autorius, atverčia pats save ir skaito save tam, kam nori, tuos puslapius, kuriuos nori ir kada nori. Jis kalba apie save ir save komentuoja. Ir, kaip žinia, visos šios knygos yra skirtingos, kiekvienos knygos esti tik po vieną egzempliorių.
Tyla – tai gyvenimo būdas, tai ypatingas būdas išgyventi santykį su savimi ir kitais. Tyla — tai lyg gyvenamasis būstas, o tylėti – tai ne tas pats kaip likti užsičiaups; tai sukurti erdvę savo viduje, kurioje panorėję galime pasislėpti nuo agresyvios žinių lavinos; tai vieta, kurioje galime apsivalyti nuo įvairiausio pobūdžio minčių ir emocijų; tylėti – tai iš savo esybės pakraščių ir paviršiaus, kur susiliečiama su kasdiene įvykių kronika, nukeliauti į savo esybės centrą.
Jei tokios erdvės pritrūksta, žmogų gali apnikti išsekimo, susvetimėjimo pačiam sau pojūtis, tarsi tektų gyventi viename kailyje su kažkokiu nepažįstamuoju. Visa tai galime atpažinti iš panašių frazių: „man reikia trupučio tylos“, „man stinga tylos“, „ieškojau ramios vietos“, „man gera su žmonėmis, bet patinka ir būti vienam“, „noriai išeinu iš namų, bet dar mieliau grįžtu į juos“…
Svarbiausi gyvenimo sprendimai, radikalūs, gyvenimą keičiantys pasirinkimai, drąsi savistaba, akinančios įžvalgos gimsta tyloje ir kalba tylos kalba.
Iš tiesų jokia kita žmogaus galia neprilygsta žodžių galiai; žodžiai gali pakeisti gyvenimą į gera ir į bloga. Yra žodžių, kurie stato ir kurie griauna; žodžių, kurie atgaivina, lieja gyvybę ir ją užgesina; apšviečia ir skleidžia tamsą; žodžių, nuo kurių viskas prasideda ir kuriais viskas baigiasi. Apibendrindami galime tarti: yra teisingi ir klaidingi žodžiai, geri ir blogi.
Kai kurie žmonės savo dėmesingumu ir pastangomis yra išsiugdę nuoširdžią simpatiją teisingiems žodžiams, tad intuityviai jaučia, kada jų reikia ir juos ištaria, patys dėl to jausdami malonumą; atrodo, geri žodžiai yra apsigyvenę jų viduje; kitokių žodžių iš jų ir neišgirsi. Šie žmonės juos lengvai suranda ir natūraliai ištaria. Regis, kitokių žodžių jie ir nežino.
Kiekvieną kartą, kai su kuo nors kalbamės, mums yra metamas iššūkis: atiduosime pirmumą geriems ar blogiems žodžiams, norui mylėti ar norui sužeisti kitą žmogų.
Kartais nieko daugiau ir nereikia kaip tik kito asmens šalia. Brangių daiktų gausos nepakanka; tam tikrais momentais apie juos net nepagalvojama; daiktai priklauso turėjimo kategorijai, kuri daugeliu atvejų neturi nieko bendra su buvimu.
Kartais pasiduodame iliuzijai, kad daiktai, kuriuos mums dovanoja menas ir technika, gali su kaupu užpildyti raustu gyvenimo tuštumą; tada juos perkame ir velkama į namus; jie pridengia kambarių sienų nuogumą ir gyvenamosios vietos erdvę.
Galime išsiversti be daugelio gėrybių, tačiau ne be gyvenimo tikslo. Galime iškęsti įvairias negandas, tik ne bereikšmio gyvenimo katastrofą. Jaustis nereikalingiems – tai jaustis niekuo.
Profesinė praktika man liudija, kad depresija ir neurozėmis dažniausiai serga tie žmonės, kurie neranda savo buvimo pasaulyje prasmės. Jie liga vadina tai, kas yra ne kas kita kaip betikslio gyvenimo kančia.
Esti žmonių, matančių pasaulį tarsi neišsemiamą gražių dalykų visumą, kurią reikia atrasti, ir giedrai nusiteikę jie leidžiasi į šį malonų nuotykį; jie myli pasaulį; keliauja gyvenimo keliu broliškai žiūrėdami į kitus, smalsūs ir dėkingi; jų akys švyti džiaugsmu, siela kupina nuostabos. Jie bevelija matyti gerąją dalykų pusę; sako lai, kas yra geriausia ir kas teikia gėrį kitiems. Jie nesileidžia įklampinami negandose. Ir užkrečia kitus savo jėga bei džiugesiu. Sutikti tokių žmonių yra didelė gyvenimo dovana.
Gyvenimo tikslo neturėjimas virsta egzistencinės tuštumos pojūčiu; žmogus ima jaustis taip, lyg pasaulyje būtų atsiradęs per klaidą, ir pats nebežino, ką jis čia veikiąs; atrodo, lyg gyvenimą liestų tik pirštų galiukais, lyg rastųsi „už borto“, kažkur gyvenimo nuošalėje, atskirtas nuo veikiančių, gyvybingų žmonių.
Gal atrodo neįtikėtina, tačiau gyvenimo tikslas – pagrindinis, į kurį nukreiptas visas žmogaus gyvenimas, arba tarpinis, kuris įkvepia imtis konkrečių kasdienių veiksmų – gali apversti aukštyn kojomis niūrią tikrovę, kurią vadiname pasidavimu, pralaimėjimu, tuštuma, tamsa, vienatve, išsekimu, liūdesiu, savęs gailėjimusi…
Tikslas, dėl kurio gyvename, sąlygoja asmens savivaizdį, likimą, vietą pasaulyje, santykius su kitais žmonėmis, vaidmenį, kurį sudaro į jį nukreipti kitų lūkesčiai ir asmens duodamas atsakas; išjudina vidines žmogaus energijas, nulemia jo santykį su gyvenimo keliamais reikalavimais ir žadina gyvenimo džiaugsmą.
Kad ir koks griaunantis būtu faktas, mes visuomet galime virs jo pakilti, išsiveržti iš jo fatališkumo, valdyti susidariusią padėtį, likti savo egzistencijos šeimininkais, pajėgiais padaryti ją kilnią ir orią. Nemalonus faktas mums gali nutikti, tik tai ne tas pats, kas būti jo Įveiktiems; taip, faktas gali mus aplenkti, bet jei mes sugebame suteikti jam prasmę, paskutinis žodis yra mūsų.
Žodis yra ypatingas asmens tarpininkas, išreiškiantis jo artumą; žodis – tai kažkas šalia mūsų. Žodžiai leidžia dalytis tuo, ką turime ir ko ieškome, turtais ir skurdu, įsitikinimais ir abejonėmis, klausimais ir atsakymais, nuovargiu ir stiprybe. Žodžiai yra vieta, kurioje susiduria teisingi ir klaidingi poelgiai, dėl jų yra ginčijamasi ir iš jų mokomasi; žodžiai yra pati tinkamiausia priemonė dalytis, duoti ir gauti.
Geras žodis, kaip ugnis, apšviečia ir šildo, nes kyla iš meilės. Meilė padeda rasti gerus žodžius; geri žodžiai sužadina meilę.
Iš Giuseppe Colombero knygos „Nuo žodžių į dialogą“.