Nors, be abejo, nerastume nė vieno žmogaus, kur, butų galima be vargo priskirti kuriam nors tipui, yra pastebėtos tokios meilės ir polinkio į psichikos ligą sąsajos: depresinės asmenybės nepajėgia mylėti savęs, bet slapta trokšta, kad jas, tokias nesėkmingas ir nevertas, mylėtų kas nors kitas; narcisistinės asmenybės pyksta, kad jų niekas nesugeba mylėti taip, kaip jos yra vertos; kompulsinės bando kontroliuoti, kad kiti jas mylėtų tinkamai, ir nusivilia, kai tas nepavyksta; isterinės nepasotinamos meile: jos lipa į sceną, rengia vaidinimus, alpsta, apsipila ašaromis, kad kuo daugiau žmonių pamatytų, kaip labai jas reikia mylėti. Nesocialios vaikšto su visais persipykusios ir deklaruoja, kad geriausia gyventi vienam: „Nereikia man tos meilės! Apsieisiu ir be jos!“
Dirbdama psichoterapinį darbą įsitikinau, kad būtent gebėjimas mylėti yra žmogaus psichikos sveikatos rodiklis ir pamatas. Jis kyla iš žmogaus sielos, bet apima ir veikia visas keturias žmogaus būties dimensijas – fizinę, socialinę, psichinę ir dvasinę. Meilė yra žmogaus psichikos sveikatos variklis, sąlyga ir šaltinis. Meilės trūkumas ar negebėjimas mylėti sukuria palankiausias sąlygas psichikos problemoms rastis. Todėl ir noriu atkreipti skaitytojų dėmesį į gebėjimą mylėti kaip į sielogydos esminę kryptį ir tikslą.
Gyvename iškilių psichologijos mokslo laimėjimų laikais, bet santykių krizes vis dažniau sprendžiame skyrybomis, nepageidaujamą nėštumą – abortais, o nepagydomas ligas – eutanazija. Kodėl? Todėl, kad dvasinę dimensiją pašalinus iš gyvenimo žmonės tampa ne tik neįgalūs mylėti, bet ir neįgalūs pasveikti.
Puikybė yra pamatinė pykčio priepuolių priežastis.
Pamatinė nerimo blogybė yra nuolat jaučiamas tikros šilumos, meilės ir prielankumo stygius.
Iš akademinės psichologijos tyrimų lauko pradingus sielai, o su ja ir nuodėmei, prapuolė ir aiškios moralinės kategorijos. Dingo žinojimas, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę. Sakoma „toks jau jis yra“ ir lyg ir atmetama galimybė jam tapti kitokiam, sveikesniam. Panašiai niūrumo nuodėmės užvaldytasis vadinamas pesimistinės pasaulėžiūros introvertu. Tarsi toks jis būtų gimęs! Rajumo pasekmės aiškinamos šeimos genetika arba vidiniais konfliktais – nieko čia nebepadarysi, tokia duotybė… Atrodytų, pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, o gal išties dabar tokia situacija, kad aklasis veda akląjį? Sergantieji ėmė gydyti sergančiuosius. Ne išimtis ir psichologijos klasikai: Freudui ėmė atrodyti, kad sveikas žmogus yra tas, kuris laisvai išreiškia savo seksualines fantazijas, Adleriui – tas, kuris nebesijaučia menkavertis, Horney – tas, kuris ramus, Rogersui – tas, kuris save realizuoja…
Tuomet ir turime „tik psichoterapiją“ arba „tik konsultavimą“, nes atmetusi tikėjimą, moralę ir dvasingumą psichoterapija (vis dar besivadinanti „sielos gydytoja“) prarado ne tik pamatą, bet ir kryptį ir tapo tik ribotas paslaugas teikiančiu amatu. Mažinanti stresą, „konteineriuojam“ jausmus, normalizuojanti būsenas, mokom relaksacijos technikų ar minčių kontrolės, ir prašom – pagydytas! Kaip sakoma, kokia paklausa, tokia pasiūla. Medikai irgi apgydo alkoholiko kepenis, nesistengdami pakeisti jo gyvenimo būdo, savižudžiui susiuva perpjautas venas, adrenalino fanatikui sugipsuoja lūžusius kaulus. Ir paleidžia, o toliau – kaip nori, taip ir gyvenk. O psichologas išklauso, sumažina įtampą, paaiškina vidinius konfliktus, ir tiek tos paslaugos. Bet tai tikrai nėra sielogyda, keičianti pasaulėžiūrą ir padedanti susigrąžinti gebėjimą mylėti.
Niujorko universiteto psichologijos profesorius Paulas C. Vitzas (g. 1935), savo praktinę ir teorinę veiklą grindžiantis krikščioniškąja pasaulėžiūra, sekuliariąją (pasaulietinę, bedievę) psichologiją kritikuoja kaip narcisistinę. Jis mano, kad psichologija privalo tapti kuklesnė ir sąžiningai grąžinti užsigrobtas teritorijas, priklausančias fiziologijai ir religijai arba dvasingumui.
Mokslui apie sielą labiausiai pritiktų užimti pačią aukščiausią vietą tarp visų kitų mokslų. Be sielos ir proto pažinimo mūsų žinios apie kitus pirmapradžius dalykus negali būti išsamios. Ibn Badža
Žmogus iš prigimties be galo išradingas. Mes sugebame kvestionuoti net tas temas, kurios nuo pradžių pradžios nekvestionuotinos. Kvestionuodami dėsnius ir tvarką, net ne mūsų sukurtus, tampame tokie moraliai lankstūs, kad žemė išslysta iš po kojų. Tuomet nejaukiai, net patologiškai, sustiprėjus nerimui, imame filosofuoti apie žmogaus laisvę būti savimi, apie autentišką egzistenciją, nesuvaržytą dogmų ir taisyklių. Galų gale žmogaus neurotiškumas tampa norma, o psichikos sutrikimai – autentiška saviraiška.
Sakoma, kad puikybė yra ne kas kita, kaip tik atkaklus savo menkūmo neigimas. Ne to, katras yra puikybės brolis dvynys, kai didybei reikštis nėra galimybės, o to, kuris verčia nulenkti galvą prieš tai, kas nepažinu, kas jau buvo prieš man atsirandant ir bus man išnykus.
Savo menkumo suvokimas atneša sielai stabilumą, taiką ir ramybę. Suvokęs savo ribotumą, menkumą, žmogus išsivaduoja nuo pastangų tapti toks, koks nėra, – absoliutus ir tobulas, aukštesnis už kitus, aukščiausias.
Tikras savęs pažinimas vyksta susitinkant gyvai: „aš ir tu“, „aš ir mes“, „aš ir Gyvenimas“. Pažįstame save ne oloje sėdėdami ar mandalas kurdami, o per santykį, tarnystę, pareigas. Ar sugebu paguosti kitą žmogų, sužinau tik bandydamas guosti gyvą žmogų, atsidūrusį tikroje bėdoje, o ne per meditaciją kontempliuodamas viduje glūdinčią rožinę atjautos energiją.
Vienatvė žmogų išlaisvina, sugrąžiną patį sau ir kartu atgręžia į kitus. O vienišumas sargdina, naikina, atskiria ir nuo savęs paties, ir nuo kitų.
• Draugas – žmogus, kuris visapusiškai dalyvauja tavo gyvenime, kaip ir tu jo.
• Draugas – tai žmogus, besidalinantis su tavimi savo tikslais, džiaugsmais, nesėkmėmis; žvelgiantis į priekį, kritikuojantis ir pagrindžiantis kritiką; pastebintis tavo klaidas ir trūkumus, bet toleruojantis ir patariantis.
• Tai artimas žmogus, kuris tave supranta, su juo gali dalintis gyvenimu.
• Tai sielos bičiulis, kuriam esi toks pat svarbus kaip pats sau. Jo požiūris į gyvenimą ir malonumus labai panašus, su juo gera būti, nesvarbu, kokios esi nuotaikos!
• Turėti draugą – tai turėti savo gyvenime žmogų, kuris tave puikiai pažįsta ir su kuriuo bėgant laikui neprarandi bendrystės ryšio. Nei atstumas, nei pasimatymų dažnumas nesvarbu – tu žinai, kad jis šalia ir kad tu jam rūpi, tad kiekvieno susitikimo lauki su dideliu nekantrumu.
Gilinantis į draugystės fenomeną aiškėja, kad įgyti draugų – sudėtingas procesas, kad draugai neatsiranda vien todėl, kad mums jų reikia. Draugystė, kaip ir meilė, yra kuriama, auginama, jos nusipelnoma.
Turėti tikrą draugą – didelė dovana ir didelis paties žmogaus vidinės brandos pasiekimas. Vadinasi, jeigu nori turėti tikrų draugų, pirmiau pats turi toks tapti.
Trokšdami kontroliuoti kitų žmonių gyvenimą ir mėgautis savo galia, mes atkakliai darome tai, ko mūsų neprašo, ir griauname santykius, kurie galėtų būti sėkmingi.
Airių poetas ir dramaturgas, viena ryškiausių XX a. asmenybių Williamas Butleris rašo: „Kai galvoju apie visas perskaitytas knygas, apie išgirstus išmintingus žodžius, apie tėvams sukeltą nerimą, […] apie mano puoselėtas viltis, visas gyvenimas, pasvertas mano paties gyvenimo svarstyklėmis, atrodo lyg pasiruošimas kažkam, kas niekada neįvyks.”
Bodil Agneta Jonsson (g. 1942) dalijasi savo asmenine patirtimi: „Atokvėpio metu, paėmus time out, labai svarbu niekur neišvažiuoti, neužsiimti nieku kitu – tiesiog laukti. Ir tuomet pamažu sugrįžta amžinybė.“
Taigi, norint susigrąžinti kūną, posakiai „nėra laiko”, „dar pakentėsiu“, „pavalgysiu rytoj“, „išsimiegosiu kitą savaitę“, „negaliu sau leisti sirgti“ turi būti išbraukti iš kasdienės vartosenos kaip pavojingi gyvybei. Norint draugauti su savo kūnu labai svarbu laisvai reikšti emocijas. Kalbu ne apie spontanišką švaistymąsi kirviu, o apie jausmų neslopinimą – liūdėti, kai liūdna, juoktis, kai juokinga, pykti, kai pikta, o ne šypsotis, kai liūdna, sėdėti suakmenėjusiu veidu, kai norisi dainuoti. Arba apskritai nerodyti jausmų, „nes tai nemandagu“.
„Pasakei meilingą žodį – nuspalvinai brolio dieną, ji bus šviesi ir giedra. Pažvelgei geru žvilgsniu į brolį – ir štai niūrioji dienos spalva ištirpo, išsisklaidė. Nuo pat ryto į savo dieną atnešei vilties, drąsos, džiaugsmo, ir ji prabėgo skaidri, šviesi, viltinga. Rūstus, pavydulingas, smerkiantis, niekinantis žvilgsnis, žodis, veiksmas – ir tavo brolio diena apsiniaukė. […] Kūrėjas davė saulei galią nušviesti rytmetį, vidurdienį, vakarą. Mūsų sukurtos saulės nušviečia artimųjų dienas ir naktis, o jų spinduliai pasiekia net slapčiausias sielos gelmes. “ Stanislovas
Ištraukos iš knygos „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, autorė Lina Vėželienė.